Lig blizgesio numynėm slenkstį seną,
Kuris po kojom negirgžda seniai.
Kol tik viltis dar širdyse rusena -
Švelnumą mena atviri delnai.

Save, kaip grūdą, sėjame į dirvą,
Nes nebemokame kitaip gyventi.
Kasdien iš nekantrumo kūnai virpa -
Juk degti trokštame, o ne rusenti.

Pasauliui dosniai padalinę širdį,
Sau nei trupučio mes nepasiliekam.
O naktimis, slapčia, kai nieks negirdi,
Dar paverkiam - iš baimės tapti niekuo.