Palindusi po akmeniu,
Kur plaukia sraunios upės,
Nuo veido nusiplausiu birų smėlį,
Grimą kasdienybės,
Trapiom grimasom slėpusį
Giliausių minčių pynes.
Palindusi po akmeniu,
Kur šnabžda sraunios upės,
Ilgai klausysiu, ką kalbėjo kitos lūpos,
Kai krištolui atidavė jausmus,
Be gailesčio jį versdamos krauju.
Gulėdama po akmeniu,
Kur skamba tamsios upės,
Lopšinių sutartinę dainuosiu tam vienam,
Kurio mintis arčiau krūtinės nešė
Tekėjimu pralėkdami aidai.
Tik tam, kurio mintis šilkinė
Man klojo patalus po akmenim šaltais.