– Laumtakė, – ištarė Vincentas taip tyliai, lyg slapčia tikėdamasis, kad Derinijus nenugirs.
Berniukas kurį laiką spoksojo į žmogystą, tada pasisuko į mane. Vėl minutėlę tiesiog spoksojo. Galiausiai tyliai ištarė:
– Bet... laumtakės juk žudo žmones... Jei ji būtų laumtakė, nei tu, nei aš nebūtume gyvi, argi ne? – nedrąsiai paklausė jis Vincento.
– Laumtakės žudo tik vyrus, – pataisiau jį tyliai.
Derinijus žingtelėjo atatupstas, išgąstingai žvelgdamas man į akis. Akivaizdžiai šis mano sakinys jį išgąsdino.
– Nebijok, ji gera laumtakė, – šyptelėjo žmogysta, trumpai žvilgteldamas į mane kaltinančiu žvilgsniu.
– Jų būna gerų? – ne itin tikėdamas sumurmėjo Derinijus.
– Rodos, būna. Ji manęs nenužudė, tavęs taip pat. Apskritai, ar tu esi ką nors nužudžiusi? – staiga paklausė manęs žmogysta. Tokio klausimo tikrai nesitikėjau.
– Esu... – sušnibždėjau sutrikusi. – Tačiau netyčia...
Dabar abudu sužiuro į mane nustebinti. Mačiau, kad Vincentas tikisi platesnio paaiškinimo, tačiau negalėjau imti ir pasakoti tokių dalykų šalia vaiko, kuris dar neaišku, ar apskritai išlaikys liežuvį už dantų.
– Nebijok, Derinijau, jinai vis tiek gera, – staiga atsitokėjęs ramiai tarė žmogysta. – Pažiūrėk įdėmiau į jos akis, – paliepė jis vaikui.
Melsvos Derinijaus akys atsargiai įsistebeilijo į manąsias.
– Jos ne juodos... – sukuždėjo berniukas po akimirkos. – Mėlynos tarsi dangus per pilnatį.
– Tarsi jūros banga naktį, – linktelėjo Vincentas šypsodamasis.
– Ką tai reiškia? – nesuprasdamas paklausė berniukas.
– Tai reiškia, kad šita laumtakė padarė per daug gerų darbų, – tebežiūrėdamas į mane paaiškino žmogysta.
– Bet tada ji negali būti laumtakė... Aš gerai atsimenu savo motinos žodžius:

Skandins tamsoj paklydėlį
Juodos laumtakės akys,
Baltu kaklu rangysis
Gyvų plaukų gyvatės.

Laumių kerų palytėto
Namai tolimi nebelauks.
Lai samanų kapuos
Pražudęs miškas jį priglaus.

Deklamuodamas vaikas nepatikliai žiūrėjo į mane, o aš tuo metu susimąsčiau, kiek dar eilių yra apie mus parašyta. Pirmąsyk girdėjau tokį kraupų tekstą ir negalėjau įsivaizduoti, jog jis išties apie mane. Kad aš – viena iš jų, viena iš žudančio miško gyventojų, tik ir siekiančių užsmaugti paklydėlius.
Žinojau, kad tokia nesu. Negalėjau suprasti kodėl – juk iš tiesų būtent tokia mano prigimtis – tačiau nesijaučiau eilėse apsakytaja laumtake. Lyg būčiau liepa tarp aukštų ilgaamžių pušų – tvirtesnių už mane savo dauguma ir vienybe. O aš tebuvau viena, menka ir silpna būtybė, tartum netyčia įsprausta pušyno šešėliuose, negalinti pritapti, bet privalanti bandyti. Nes kitaip piktos pušys pražudys jauną liepą.
– Šitos eilės ne apie mane, – tvirtai tariau.
Rodos, mano žodžiai Derinijų iškart stebuklingai įtikino.
– Tai kur judu iš tikrųjų keliaujate? – paklausė jis drąsiau.
– Ten, kur ir sakiau – į Tolijotą, – atsakė Vincentas.
Aš vis dar nežinojau, kokia tos mūsų kelionės esmė. Ėmiau laukti, kada liksime dviese, ketindama žmogystą kaip reikiant iškvosti.
– Tai kodėl su tavimi keliauja laumtakė? Aš nesuprantu... – pasimetęs kalbėjo vaikas.
– Mūsų senolis man davė užduotį ją parvesti, o kodėl – aš nežinau.
Nors nedaug žinojau apie žmonių gyvenimą, ėmiau suprasti, kad senoliai jų gyvenvietėse lemia labai daug. Štai, Vincentą senolis išsiunčia į Laumių mišką, iš kurio sugrįžti mažai vilties, ir šis keliauja. Rodos, nieko nebijodamas. Arba mano sužeista koja... Tik senolė sprendė, ar man padėti.
Dar kurį laiką Derinijus klausinėjo Vincento ir manęs įvairių klausimų, o mudu kantriai atsakinėjome, kol išgirdau kažką ateinant – ne vieno, o kokių dešimties vyrų tvirtus žingsnius. Iškart įspėjau apie tai žmogystą ir berniuką, kurį ši žinia nežinia kodėl išgąsdino.
Atsigulusi į lovą užsimerkiau visa širdimi tikėdamasi, kad vaikas laikysis pažado.