Ilgesio gėlių nereikia, jų neskinsiu,
Nors viliotų dar paslaptimi,
Miela širdžiai daug ką prisiminti,
Bet geriau gyvent ateitimi.

Skleisis gegužė – kitiems žydės alyvos,
Mano penkialapiai  – surasti.
Tik  vis vien, kol rankos nenusvirę,
Prie savęs šakas arčiau lenki.

Siaus pavasaris, šlaituos žibuoklių burtai
Ne, ne ilgesiu – gyvenimu alsuos,
Žmogus džiaugsmui, pasakai sukurtas,
Ją matyt laiminguose veiduos.

Kaip žiedai žiedais atsikartoja,
O rytinės pievos – rasomis,
Taip ir dienos, apie tas svajoji,
Kur gėlėm žydės, bet naujomis.

Ilgesio gėles paliksiu nakties sapnui,
Kur metus nubraukt visus gali,
Ten ir tau šaltiniai alma, šneka,
Kada rankom vandenį semi.