Ten, kur bevardis upeliūkštis išsilieja į dvi nesujungiamas atšakas ir susirangęs nugarma priešinga linkme, mudu su Vainiumi praleidome pačias gražiausias savo vaikystės dienas. Senvagės statūs krantai, apraizgyti brūzgynais, ypač viliojantys. O kai pakrantės pro šiek tiek praskleistą rūką kyšteli baltutėlaičius ievų nuometus, net suaugusieji nepajėgia atsispirti kerintiems kvapams bei grožiui. Rytmečiais lakštingalos skubina užsimiegojusį artoją prie žagrės ir nepaleidžia jo iki išnaktų.
Mudviejų tėvų sodybos, sutūpusios ant kalvelės, iškyla virš nuostabaus upės slėnio. Ankstyvą pavasarį į lomą iš aplinkinių griovelių suteka laukuose ištirpęs sniegas, ir mes atsiduriame didžiulio ežero vidury. Su gretimu pasauliu jungia tik siauras sąnašų takelis, vadinamas grinda. Staiga atsiradusį vandens masyvą užplūsta daugybė gagenančių ir kreksinčių paukščių, tada mudu su Vainiumi iš malkinės traukiame valtį. Pasiirdami pagaliais, nuplaukiame gana toli, už ką kliūna nemažai pylos.
Į mokyklą vingiuojame aplinkiniais keliais, kas priduria net keletą kilometrų. Pradžiūvus Vainius drožia daug trumpesniu taku, kurį nuo visų slepia. Neprasitaria ir man, nors esame neišskiriami draugai.
Klasėje Vainius geriausias sportininkas. Būdamas stiprus ir vikrus,  nesunkiai įveikia įvairias kliūtis, o futbolo komandoje - nepamainomas vartininkas. Man sportas nerūpi, mėgstu dainuoti, groti, šį bei tą gražaus parašyti. Skirtingi pomėgiai mums, žinoma, netrukdo. Atvirkščiai, dar labiau stiprina mūsų draugystę. Bet kad geriausias draugas nešiotųsi paslaptį – to jau per daug.