O kai tikrai skauda, nelieka nė vieno... Iš skausmo įlindus į kiautą, neatsiranda NĖ VIENO, kuris iš ten iškrapštytų. Arba susirangytų šalia. Tik pėda paliesdamas pėdą. Žmogus. Paprastu draugišku prisilietimu primintų primirštas natas. „Kiekvienas žmogus, jeigu jis žmogus, privalo širdyje turėti gražią dainą.“ (M. Stelmachas sako) Nežinau, ar manoji graži, bet kai prisimenu nuotrupas, regis skamba visai neblogai, nors, galbūt, tai tik erdvaus kiauto akustikos kuriama iliuzija. Daug bemolių. Daug melancholijos. Taip pat dūžtančio stiklo, girgždančių durų, trūkstančių sausgyslių, traškančių sąnarių, plyštančio popieriaus garso efektai. O kur dar keliami pojūčiai. Basos kojos sniege, liemuo šiurkščiai suveržtame ir taip per ankštame plieniniame korsete, nagai tarp dantų (kriaukši), pigių cigarečių dūmai akyse (beviltiškai vargšės stengiasi skysčių pagalba juos išvaryti), tų pačių cigarečių nuorūkos, dar smilkstančios gyvoje peleninėje (saujoje), Sirijus šiaurėje (lyg žiūrint į veidrodį), stipriai sugniaužtas kumštis (lengvai beldžiantis į gitarą), rankos nagai (tos, kuri ne tarp dantų), intensyviai draskantys būgną (it stygų ieškodami), smėlis, išsilaisvinęs iš laikrodžio (štai, katras stiklas sudužo), pelenai plaukuose (gal iš peleninės vėjo atpustyti, o gal iš kokios mirtimi kvepiančios urnos), Slibinas, stipriai sugniaužęs paskutinius dardančius Ratus (regis, dangus šiandien taip pat eina iš proto), sunkūs žingsniai smegenų vingiuose (Vaikštantysis ir duris girgždina (net nežinojau, kad TEN esama durų)), koja besitempiančios grandinės kilpoje (bandau antrąją sniege išlaikyti, sausgyslės trūksta), triukšmas triukšmas triukšmas aplink.
O antrasis kūnas it sugadinti vaikai, besilipdantys užsienietiškas etiketes „EMO“, tūno susigūžęs tyloj (greičiausiai šiltoje lovoje embriono poza). Aristotelis išskiria potencialiosios būties momentą, kurio pagrindu būtybė gali būti kažkas kita negu tai, kas ji yra. Katras kūnas yra „tai, kas ji yra“, o katras „kažkas kita“? Lova, ar milžiniškas „sraigiškas“ prisnigtas, skersvėjų traukiamas kiautas? Ir vienam, ir kitam skauda. „Kiekvienoje būtybėje glūdi vienio ir daugio momentai.“ Vienis tesusitelkęs į skausmą, o daugis plyšta, išsikėroja, „vaikus“ gamina it piktžolė. Ne, vienis nėra  gėris, o blogis nėra daugis. Tiesiog vienis ir lieka vienu - stiprėja, plečiasi į visas įmanomas puses, savimi (skausmu) užkrėsdamas ir šalia esančio pėdą (na ir kas. Kad tik būtų, ką užkrėsti. Ne virusas, nuo pėdos pereina Žmogaus kūną it vėjas ir išnyksta, o štai pats vienis liaujasi tinęs, skausmas atlėgsta.), o daugis klonuojasi iki begalybės. Galų gale nebeatskiri, kuris yra pirminis. Okultizmo atstovai teigia, kad veidrodžio atspindys -  visiškai realus kūnas. Realiais kūnais, sudarytais iš subtilaus eterio užpila Žmogų, paskandinti bando. Bijo Žmonės daugio, tad ir palieka pirmąjį kūną tūnoti kiaute vieną, sniege, tarp veidrodžių šukių ir atsipainiojusio žvaigždyno parvirtusią (antrojoje kojoje kažkas trūktelėjo ir pirmasis kūnas nukrito, paleisdamas į orą pelenus, numesdamas instrumentus, kuriais negrabiai bandė SAVO dainai pritarti, vėl pamesdamas kelis prisimintus minorinius akordus.), o antrasis, nusileidus cigarečių dūmų uždangai, pasiklysta pataluose, karštis išdžiovina sūrumo sukruvintą veidą ir, atrodo, dūsta... Jokio prabėgančio pro akis gyvenimo, jokių nuoskaudų, tik tyras, nekaltas miegas švelniomis rankomis apglėbia. Kas, jei ne jis išvaduoja nuo skausmo. Bent į sapnus atneša taip reikalingus Žmones.
„Alles schwarz, ich kann nicht sehen
ich kann die Welt nicht mehr verstehen
Der Mond reißt mir die Augen aus
Ich bin gefangen und ich komm nicht raus“ (ASP)