Kodėl kodėl taip vėjas šiąnakt kaukia?
O aidu šaukias tik širdies malda,
virš horizonto mėnuo tyliai plaukia,
girdėtis mėnesienoje  skambi rauda.

Nelok, mažyti mylimas šuneli,
Greit vėjas savo raudą išsineš,
ir tik prie tako rymančios pušelės,
į širdį  šunišką dainelę įsileis...

O mėnuo plauks ir supsis horizonte,
Tarp tūkstančių spingsulių  erdvėje.
O tu, mažyti, žvelgdamas į erdvę
suloji savo dainą iš šaltos širdies.

Mažyti mielas, graudžiai neamsėki,
prie tako snaudžia pušys ir malda.
Širdim šalta  tu pakuždėk, mažyti,
ir liks tik joms  širdies serenada.

Kodėl kodėl  kai vėjas baisai kaukia
tik tu ir aš čia knapsom naktyje?
O už langų šilta ramybė plaukia,
ir mėnuo snaudžia spingsulių erdvėje.

Kodėl kodėl čia daug tiek neteisybės
ir melo, purvo ir gilos širdžių skriaudos?
Kaip vienišas šunelis gatvėn išprašytas,
knapsau tamsoj ir mėnesiui guodžiuos...

Kodėl ir vėjas savo dainą
prabėgdams  beria iš šaltos širdies?
Į mano varganą ir šaltą, abejingą,
paskui kuždės, pažvelki į žvaigždes.

Nereikia meilės ir maldos nereikia,
o reikia man užuovėjos šiltos,
kai vėjas šoka, baisiai baisiai kaukia
man reikia šiąnakt tik šiltos kaldros.

Nelok, mažyti, niekas nebegirdi...
Seniai visi šiltam, saldžiam sapne.
O tu ir aš gyvenimo išmėtyti ir vėtyti,
knapsom  į vienatvės žvaigždeles...

Gal jos lyg nuotakos šilčiausios
pakvies ir mus taip tyliai išsineš?
Su vėjo aidu skriesim į aukštybes
ten mūsų vargas žemės nepalies...

Deja deja, čia purvinas pasaulis tyli.
Juk  purvina čia žmogiška širdis,
kai vargo spaudžiamas šunytis inkščia,
o aš klampoju tyliai miegančia gatve.

Deja, sunku ir man ir mažajam šuneliui,
o mielas, vėjau, mūsų raudą ar girdi?
Pagriebk, priglauski prie savo širdelės
ir šaltas nakties duetas suskambės ...