Žaibo kirčiais
išalkę žuvėdros
į prakiurusį dangų
pamirštą sulopyt
bent helio švytėjimu
užtrauktų raganišką klyksmą
suvertų žvaigždžių karolius
ant auksinio
ant tavo kaklo ir tyro
juk žinai
noriu
beprotiško skrydžio galia
pasiekt veidrodinį dugną
net jei ūkas ar vėjai
kartotų
gal ne
įsibrovę į burną
jie atima žodį
stoviu begarsis
tik žaibo kirčiai
šukuoja plaukus
ir skaldo bedugnę
nebylaus kūno ženklais
bandant sujungt į naktį save.