Ir kažin kodėl mano grindys vėl purvinos? Dulkės. Šiukšlės. Šluosiu. Plausiu.

Pradėsiu nuo ten. Pro atvirą langą nuolat krinta pašauti balandžiai ir iš lizdų išvytos varnos. Lavonai pasmirsta. Sulekia pelės. Prišika. Galop kirmėlės ima graužti kambario parketą.

O šluotą turiu plačią. Stipriu kotu. Ir semtuvėlis ganėtinai stambus. Su tokiu ir duobes kapinėse galima kast. Brūkšt. Brūkšt. Mėsą į semtuvėlį. Metu pro langą – ten, iš kur atskriejo.

Toliau. Toliau lengviau. Padėjus padą, kyla debesys. Minkšti. Ir gaudau aš juos. Delnais delnais. Pilku audeklu semiu. Pilkas dulkes. Pilu vandenį – purvą išgaunu. Ant palangės pilu. Agurkai dera ištisus metus.

Šiukšlės. O jos apsiriboja tik nuorūkomis. Išnaudotomis. Pamintomis. Kojomis kojomis. Į kampą. Padegu. Dega. Juodi dūmai – apsivalymas.

Baigiu.

Tęsiu. Viduj daug šlamšto palikau. Savo permatomoj dūšioj. Šluota rankose. Na nelenda. Nevalo. Kutena odą. Trinu audeklą į pažastis. Apsivynioju galvą. Tarpukojį juosiu. Ne. Nepadeda.

Sako, skudurus išskalbti reikia. Nuo skalbimo miltelių susilaikau. Ir po lova atrandu. Atrandu aš litrą balto skystimo. Skaidraus valiklio. 40 ‰.

Pusvalandis seanso ir aš skaidrus kaip pastarasis gėralas. Apsimetęs celofanu, dengiu agurkus nuo ultravioletinių spinduliu. Keičiu aš savo kūno padėtį ir byra vis kitokio kalibro šlamštas iš gerklės. Ausų. Išeinamosios angos. Pasirodo, veikia skaidrusis skystimas.

Galop išbyra viskas, kas bebuvo užsilikę. Ir aš švarus, kaip balta patalynė. O kas be spalvų ir be formų – tas ne paveikslas.