Jūs užtraukėt paskutinę ariją
Ir net nepajutau, kaip greitai.
Rodos, nesuskambėjo nė vienas garsas,
Nors balsas buvo kaip niekad skaidrus.
Jūs, atsirėmęs į fortepijono kraštą
Kairia savo ranka, o dešiniąją
Prispaudęs prie plačios krūtinės,
Užtraukėt paskutinę savo ariją.
Ji buvo girdėta gal tūkstantį kartų,
Bet paskutinįjį mano ausys nuvijo
Ir negirdėjau nė įžangos tonų,
Nė paskutinio akordo aidų.
Taip ir likote stovėti ant scenos,
Plojant miniai beklausių žmonių:
Jie vien vardu pakerėti atėjo,
Gal ir aš dėl to natų negirdžiu...
Bet kėdėj sėdėt nelikau – atsistojau,
Įsijuosus tauškėjau delnais,
Nors, žinau, apgaut nepavyko–
Mes visi nesiklausėm dainų.
Jūs nuleidot žemyn savo žvilgsnį,
Pažiūrėjot, kiek daug čia gėlių
Su lapeliais iš anksto rašytais:
„Šis koncertas tiesiog nuostabus.“
Nusilenkęs darkart pilkai masei,
Jūs pradingot kulisų fone,
O ant pulto, tyčia atsukto salei
Tik lapelis – „Paskutinė tema.“