Žana turi gauti dvejetą! Taip!
–Šiandien bus diktantas iš rusų kalbos ir aš turiu gauti dvejetą, – sau po nosim šnibždėjo mergaitė, – tyčia pridarysiu klaidų, kad mokytojas parašytų dvejetą. Įdomu, kaip jaučiasi vaikai, gavę dvejetus? Aš vis penketus ir ketvertus gaunu. Dar net nė trejeto nesu gavusi. Taip bemąstydama, Žana prisiminė, kai ji dar buvo pirmokė, kaimynų ketvirtokas berniukas savo tėvams papasakojo, kaip ji puikiai skaito. Tiedu, netikėdami prašė, kad jinai jiems paskaitytų kada kokią pasaką atsinešusi. Žana paėmė ant stalo besivoliojantį laikraštį ir neužsikirsdama ėmė skaityti. Kaimynai ja stebėjosi ir be galo gyrė:
–Ale, tu Žanute, skaitai, kaip senė! – sakė jai tada kaimynė, o jos vyras davė jai net penkiasdešimt kapeikų:
–Šaunuolė esi. Nusipirk saldainių. Manasis jau ketvirtokas ir tai dar skiemenuoja...
Pirmoje klasėje jai nebuvo kas veikti per skaitymo pamokas. „Saulutę“ dar prieš porą metų buvo perskaičiusi. Mokytojos užduotis padarydavo per kelias minutes ir vėl nenustygdavo vietoje. Stebėdavosi, kad kiti vaikai taip sunkiai skaito arba iš dviejų nesugeba atimti vieno. Žiopliukai – manydavo apie juos Žana. Vėliai mokytoja jai duodavo įvairių knygelių. Žana iškeliaudavo į pasakų pasaulį ir nebetrukdydavo kitiems dirbti. Šiandien ji turi gauti dvejetą ir jį gaus. Pažiūrės, kaip atrodo pasaulis po to.
Jau mokytojas taiso jų diktantus. Taiso ir vis pasižiūri į Žaną. Mergaitė sėdi ramiai, dedasi skaitanti naują pamoką, o iš tikrųjų šokinėjančia širdele laukia, kada nuskambės mokytojo ištartas: „Žana, tau dvejetas“. Mokytojas vis brauko raudonu rašalu vieną po kito sąsiuvinius ir neaišku, ar Žanos jau ištaisė, ar dar ne.  Nuskambėjus skambučiui, vaikai kamuoliu, lyg spiečiančios bitės, išsivertė į kiemą. Viena Žana pasiliko suole, lyg nepastebėjusi, kad jau pertrauka. Mokytojas vis verčia vieną po kito sąsiuvinius. Taip ir sėdi abudu. Galiausiai mokytojas nusiėmė akinius:
– Tu tyčia pridarei klaidų?
Mokytojo klausimas nuskardėjo lyg perkūnas. Ji laukė to klausimo, bet išgirdusi krūptelėjo ir pašoko suole:
– Ne, tamsta mokytojau, aš stengiausi be klaidų rašyti...
– Aš tau parašiau dvejetą į sąsiuvinį. Manau, kad į pažymių knygelę to dvejeto nereikia rašyti.
– Bėk pabėgioti. Tuoj bus kita pamoka.
Žanai buvo taip liūdna, kad ašaros pačios biro ir niekaip negalėjo jų sulaikyti. Kam ji taip padarė? Širdyje liko bjauriai sunkus kaltės jausmas. Daugiau niekada taip nedarys. Jei gauni nepelnytą atlygį, tai ir jausmas būna netikras. Taip ir liko neaišku, kaip jaučiasi tie, kurie gauna dvejetus. Ilgą laiką Žaną persekiojo bloga nuotaika, bet laikas geras gydytojas, ir ši maža apgavystė ilgainiui liko tik blogu sapnu.