Apie kaimo i miesto kvapus

Rudenio dienukės – lygu pinigas kišenė: čia yr, čia jau seniai išgaravęs. Striukos kap kudliaus  bigė. Dangus pakraščiais dūmuoja, tik virš galvos žiupsnelį prasišiepęs. Viskas iš laukų sukriokta, cukriniai da ramybės neduoda. Dičkiai toki rupūčkės užaugo, viena ranka nepakelsi. Laimė, tėvas gerą peilį iš dalgio lūžgalių įsitaisė. Apsiauna vatupkėm, da prie ruso už kiaušinius išmainytom, per smaigalį atbula geležte brūkšt, drūtgalį an kelies, šmaukšt sykelį kitą per lapų skiauturę i baigtas kriukis. O gyvulukam žiemą runkeluks – kap vaikui bambonkė. Dažnas pasišaipo: iš tų senių darbų, kap iš ožio pieno.Tupėtų sau an mašinsuolio, jaunesniem ūkę perleistų. Ale kas šiais laikais bovysis su žemės trupiniu. Dvarų vėlek visiem prireikė. Upės, ažerai toli, vieta netinkama bambą išvertus gulėti. Šventu dūku i tabaku sotus nebūsi, neisi per atlaidus prie šventoriaus centų kaulyt, tirtantį delną atkišęs. Tep i kuičiamės, lengvo kąsnio nejieškodami.
Ve, i Deivis, proanūkės draugas, savo karietą į kiemą suka. Mano žmogus jį žentu vadina, o mą liežuvis neapsiverčia. Saldaporis, kol be šliūbo i jokių popierų gyvena. Usiminiau andai, kad susitvarkytų, ale kur tau. Jiem gerai, mislina, kad i visiem tinka. Tep tai – devints vanduo nuo kisieliaus, nesikišk. Ale prasitark, kad meitėlį paskerdėm, tuojaus atbilda. Galai nematė tų ženybų, nor į kelnorę abu su seniu gumbus sunešios. Ale miesčioniui del kaimiškų bėdų galvo nezvimbia.  Pasigriebė gurbą i skuta į aglyną. Labai jau an grybų ukvatnas. Vis negana. Pilni šaldikliai prigrūsti. Ale kada tam žmogeliui užteks. Pagauna lokamstva, tai neš, vilks, kol pasprings. O vakare, žiūriu, mūsų žentelis ne grybus, ale tokį rudą daiktą po padidinamu stiklu pasikišęs knaibo.
- A kirmėlių jieškai? – neiškenčiu.
- Žinai, baba, šitus miško rūbkuose aptikau , da nigdi tokių apenkų nesu matęs. Jie ne šiaip sau, ant rudo substrato
išaugę. Parsinešiau, patyrinėsiu. Jei išdegs, grybininkams patentą parduosiu.
Jau tas jo ,,baba” mane be peilio papjauna. Nuo gudų pusės vargšiuks, tai tę visas močiutes babom vadina. O apenkos, kap
tėvas aiškina, tai kelmučiai, katruos drebulyno kirtimuos surado. Matau, an pieskos nabagas augyts, todė i perspėju:
-  Nevark, vaike. Čia mūs margosios karvojus. Vasarą iš daržų zyliojančią tempiau, tai kad paleido an kelmų, visą taką
nutaškė. Tu tik gerai pamislyk, i grybam trąšos reik. Nieko čia naujo neišpeši.
Perlaužiu šmotelį:
- Nugi mėšlas. A nesakiau: grynai juodmargės sudžiūvęs šūduks. Ką tę iš jo iškapstysi. Einam verčiau vakarienės.  
Visą nedėlią žąsinui į gerklę kukulius grūdau. Papjovėm – glotnus, geltonas, be menkiausios padaigutės. Košelynos priviriau, žąspirgių prišmožinau, per mėsmalę perleidau, tai i dantingiem, i bedančiam  prie šutbulvių aba pusmarškonės košės – kap tik. Senis ženteliui da buteluką atkimšo. Gurkštelė po gramelį, abiejų liežuviai atsirišo. Svetelis pasigardžiuodams tik vapsi: visą vasarą savo pliurnyko sienas griovęs, net susiedai, neištvėrę grąžto birbimo, į kaimus išlakstė. Ale dabartės ruimo daug, durių trankyt nereikia. Kvietė i mus atvažiuot, pasižiūrėt, kap anie merikoniškai gyvena.
A nepagaus mane šišas tų pramanų pasižiūrėt. Ausis savo žmogui išūžiau. Neisikentęs vieną dieną tėvas i sako:
- Kiba važiuokim, motin. Ką manai, mažu i mudu pasižiūrėję sienas po velnių siųsim.  
- Varom!
Isikepu obuolinio pyrago, lašinukų puspaltę nusikabinu, dešrų kelias rinkes įsimetu. Jau i pilna terba. O kur da medus, saldinis sūris, remunėlės su šalmėtėm. Krepšiai prigrūsti, net braška. Mislinu sau: išgersim žolelių arbatukės su medum, štyvas kojas didelė vonio pamirkysim. Vien nuo mislies an dūšios lengviau.
Pažįstamas šoperuks pakeliui į miestą pavėžina. Žinai, visko prisikrovėm, sunkūs tie mūs klumšiai. O da prie anūkutės namo laukinių durių kiek reikė prasizulyt. Spyna numeruota, prie telepono prijungta, visa bėda - neišmanom, ką i kur spaust. Matom, apačio paaiškyta, o akulioriai tai namie. Daryk, ką daręs – nė krust. Būtume i nukiūtinę, nieko nepešę. Išgelbėjo an cymanto lakstančios mergiščios. Pabėdavojom, tai įleido.
Galop ruopščiamės į penktą aukštą. O tę, kap to pasako, - šarvinės su devyniais užraktais rėpso. Nepavierysit, ale čionai plėšikai musėt aršesni. Drūčiai visi usibarikadavę. Vos ne vos prisibeldžiam. Kol isižiojus dairaus po buvusį kalidorių, nė nepajuntu, kad mano tėvas an tų, kap čia juos vadina, luminatų voliojas. Gerai, kad kaulų nepribaigė. Tai ne mūs medinukės ...
Pajutus triukšmą, atičiuožia i anūkutė. Kap visada isipaišius, nesvietišku balakonu apsitaisius, pažyt negali. Aprodo kožną, pagal ją modernišką, erdvę: japoncką, arabišką i da kitokią kvarabišką, ištart nepajiegi. Staigiai Zosė, pagal Deivį Siuzė, spustelė pipsuką. Siena švysteli i nėr. Oho ho! Kad mano senis tvarte tep įtaisytų. Su šieno pundu kapmat   prie ėdžių atsidurtum. Ale kur jis tau padarys…  
O mą vis vonio pasišutyt knieti. Usiplikysu žolukių, ramato isukyti pirštai atsileis. Neapsikentusi praveriu vonios duris, ogi
tenuitės žentas apatines jau maunas, už aptvaro lenda.
- Vajetau! I tu praustis ruošies?! – atšoku kap nuplikyta.
- Ko baidais, baba? – suburbuliuoja vyruks, - kiba jau nematai, kad ant unitazo sėdžiu!
- Tazas, ne tazas, ale mą baisiai smirda, brolau. Kap aš dabartės maudysiuos?
Žentelis, da gerai kelnių neužsimovęs, stveria pučkelę i tiesiai mą į akis purkšt. Springstu, dūstu nuo tų jo purškalų. Vos pro
duris pataikau. Ne šposais pasiuntu.
- Biesas tą zanudą čia atnešė,- išgirstu pavymui balsą.
Še, tau i ponas. A ne iš mūsų loskos visi tie palociai?
-    Tėvai, renkis greičiau. Namo važiuojam! – rikteliu iš visų jiegų.
-    Kas jau dabartės tau? A kipšas smalos po vuodega pakišo, kad šitep kosurę paleidai? – nesusigaudo da maniškis.
- A nematai? Per tais visokias erdves seniam jau i žmoniško kampo neliko. Kai į mūs kubiluką įsėdi, tai nor nieks po
nosia oro negadina. Nė nemanyk, kad, drūtą aržuolinę lovą turėdama, an žemės kap šuva nakvočia.
Iš to strioko užmirštu, kap anie atsisveikindami sako. Aha:
- Bai bai, mielieji! Skerstuves užvuosit, į kaimą patys atlėksit. Tę seklyčios i šeimynstubės sienos da mano tėvuko
subudavotos. Atlaikė karus, kolchozmetį, melioraciją. Dėkui Dievui, nė viena lenta nepajudyta. Viskas to pačio vieto, savu kvapu kvepi.
Kapsė

2011-01-29 13:48:31

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Ažeras

Sukurta: 2011-02-04 18:29:19

Nuostabus kapsų tarmės kūrinys. O sako, kad suvalkiečių tarmės tarmiškai kūrybai netinka, nes perdėm arti literatūrinės kalbos. Akivaizdus to paneigimas. Puiku.

Vartotojas (-a): Mikolina

Sukurta: 2011-01-30 21:30:53

Puiku ir juokinga. O skerstuves tai miesčionys užuodžia... Tai jau labai gerai išlvintas jausmas...

Vartotojas (-a): Laũmele

Sukurta: 2011-01-29 20:51:22

vaizdžiai...nuo dušios tvojot :)

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2011-01-29 19:04:50

Gražiai išryškinot, vaizdingai, su meile ir kvapais

Anonimas

Sukurta: 2011-01-29 14:01:55

Tikra tiesa, senobiškos trobos kitaip kvep...Labai patiko - vaizdingas ir šypsotis priverčia ir pisiminti savo šakneles - babytes, tėvukus, o ir pati esu "įsitaisiusi" seną, šimtametę trobelę, kurios palikti kol gyva esu, matyt, nebenorėsiu. :) Šaunuolė Jūs. Ačiū už malonų potyrį skaitant.