Čia tyla ir ramybė
Tik žuvėdros virš jūros klykia,
Keleiviui švyturys šviečia,
Jis sustoti, pailsėti kviečia.

Čia jūra Baltijos šniokščia,
Seni ąžuolai dar ošia -
Tai Šventoji Žemė Bočių.

Keleivi, sustoki, nusiimk kepurę,
Pavargusį kūną atgaivinki jūroj,
Tada užlipki ant aukšto smėlio kalno
Pro seną  ąžuolų giraitę,

Ten rasi Žemaičių alką,
Kur kryžiai stovi
Ir šventos ugnelės dūmas raitės...

Pradėjęs kelionę nuo žemaičių,
Nepamirški aplankyt aukštaičius,
Dzūkus ir kraštą Sūduvos,

O sugrįžęs namolio po kelionės ilgos,
Atsikvėpti giliai:
- O dieve, graži ta žemė Lietuvos!

Nes čia tavo pėdos, įmintos smėlyje,
Ir žuvėdros klykia virš galvos,
Pilki debesys dangaus mėlyje,
Tai - kraštas Bočių Žemės  šventos.