Glosto nedrąsūs rytiniai spinduliai jos kūną. Skausmai varstė visą naktį ir neleido nei bluosto sudėti. Dabar ji dar mieguista, bando pakilti iš medinės lovos, pakelti savo sunkų kūną su snaudžiančia gyvybe. Basomis pėdomis jaučia šaltą žemę, nuo šalčio šiurpsta oda. Balta marška pridengia išbalusį ir paliegusį kūną. Prieina prie lango. Juodomis akimis žvelgia į tolį... bekraštis, murzinas, pavasarėjantis dangus. Taip tylu, taip nyku... tik vištos kapsto žemę, balandžiai burkuojasi ant stogo atbrailos, kaimynas neša kibirą pieno. Žemė alsuoja atodrėkiu. Ji stovi apglėbusi savo pilvą, kuriame vienodą širdies plakimą stuksena bundanti gyvybė.
,,Ir kaip gi tu ateisi, kūdikėli?‘‘
Skausmas dilgčiojančiai stiprėjo, moteris suprato, kad turi vykti į ligoninę, tinkamai pasiruošti vaiko atėjimui. Susikrovė būtiniausius daiktus, apsirengė, apsimovė batus, žvilgtelėjo ant sienos kabantį laikrodį. ,,Turėčiau suspėti per penkiolika minučių nueiti iki autobusų stoties‘‘... tais laikais mašinos buvo prabanga, paprastiesiems neįperkamas daiktas, o ir vyras šventė būsimo pirmojo vaiko atėjimą į pasaulį trečią parą. Nežinia kur, nežinia su kuo.
Su skaudančia širdim, padrikom mintim, vis prikąsdama lūpą skubėjo sparčiais moteriškais žingsneliais.  Pristojusi, kilstelėjo akis į dangų, tarsi prašydama palaiminimo: ,,O, džiaugsme mano, kuris veržies ateiti‘‘... Priglaudusi motiniškas, nuo darbo ir šalčio suskirdusias rankas stipriai apglėbė pilvą – lyg didžiausią turtą, tarsi norėdama apsaugoti nuo pasaulio negandų ir blogybių.
Gryno oro prisipildžiusiais plaučiais sunkiai atsidūsėjo. Pro šalį ėjo vienas iš kaimo girtuoklių, savo kelią matuodamas nukritimais ir šalikelės medžiais... ,,Kažin ar jam rūpi‘‘ mąstė apie vyrą. Vis blaškėsi mintys, nedavė ramybės ir sielai.
- - - - - - - - - - - - - - --- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - --  - - - - - - - - - - - - - - - -  - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Prie autobusų stotelės lūkuriavo tik viena močiutė. Moteris pasisveikino su ja:
-         Labas rytas.
-         Labas rytas, ankstyva susiruošei kelionėn. – tarė senoji.
Moteris nieko neatsakė, apėmė keistas silpnumo jausmas. Lipdama į autobusą bobutė susirūpinusiu žvilgsniu žvelgė į jaunąją moterį. Čiupo už parankės ir tarė:
-         Vaikeli mano, kokios tavo liūdnos ir susikrimtusios akys. Neliūdėk šitaip, vaikeliui pakenks. – ryškios mėlynos  akys vėrė ją kiaurai.
-         Ačiū, už rūpestį, - tarė moteris.

Jas abi pasitiko irzlus vairuotojas:
-         Susimokėkit,- leptelėjo.
Moteris ramiai atsisėdo į savo vietą, vėl žvelgė pro langą, juodomis akimis tyrinėjo medžių viršūnes, skaičiavo kelio ženklus, sustojimus. Radijuje skambėjo ,,Paukščiai‘‘...:

,,O mes besparniai žemės paukščiai juos pasitinkam akimis

ir vėtrą vėl nujausdami grėsmingon šiaurėn žiūrim baugščiai

likimas piktas ir nuožmus dažnai lyg žaislą žmogų mėto

pavydžiu paukščiams į namus jie grįš pavasarį saulėtą‘‘...

Mintyse ji dainavo kartu, apsikabinusi mažylį. Kelionė į gimimą.
Išlipusi ėjo per balas, nuo kurių kojos vis labiau šlapo. Dar ilgas kelias iki ligoninės. Gėrė į save gatvėje sutiktų žmonių veidus, vaikų šypsenas, rankas įsikibusias ir nepaleidžiančias tėvų, ašaras. Skausmai vis stiprėjo. Bet ji nesijautė vieniša. Po širdim plazdėjo ir veržėsi nauja gyvybė. Visa savo esybe.
  - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -  - - - - -  - -  - - - - -  - - - - - - - - - - - - - - - -  - - - - - - - - - - - - - - - - - --
Jau buvo popiet. Palatoj taip ramu ir tylu nuo to sovietinio baltumo. Už lango žmonės kažkur skubėjo, sočiais pilvais grįžinėjo į darbus, varnos karksėjo, bandė sukelti visuotinį nepasitenkinimą. Ją buvo apėmęs mieguistas snaudulys. Girdėjosi tik dviejų širdžių dūžiai ir iš pasąmonės plaukianti lopšinės melodija. Staiga skausmas tapo nebepakeliamas, nubėgo vandenys. Moteris išsigandusi išbėgo į koridorių. Senyva, riebaluotais plaukais ir raudonu veidu moteriškė plovė grindis, atsisuko ir spėjo sušukti:
-         Ve, ana gimdo!
Moters sąmonė aptemo nuo skausmo, tačiau ji spėjo išgirsti šaltą valytojos frazę. Mintyse kilo vaizdiniai: pašnekesiai su kūdikiu visus devynis mėnesius, pasakos, lopšines sektos ir dainuotos, maldos už stebuklo gimimą… viskas liejosi, pynėsi, tapo viena melodija.


  - - - - - - - - - - - - - - - - - -  - - - --  - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -  - - - - -  - - - - - - - -
Mergaitė gimė sveika, į pasaulį žvelgė didelėmis, juodomis akimis. ,,Visai kaip mama’’, šnabždėjosi sesutės. Tačiau motina neišgyveno, mirė nuo nukraujavimo. Kūdikį sūpavo vos juntami lopšinės virpesiai:


,,Koks vakaras ilgas, kaip širdį man gelia.
Nuskink man jazminą, baltoji varnele.
Nuskink man jazminą balčiausių žiedų.
Sakyk man, kad žemėj tavęs nerandu.

Koks vakaras ilgas - tokio nemačiau.
Nuskink man, varnele, jazminą greičiau.
Nuskink man žiedelį iš pat pažemės.
Nuskink, savo lūpom lapus pažymėk.....\'\'