Pats durniausias metas berniokui gyvenimi, kai un barzdos atsrunda vienas kitas tumsesnis susisukis plaukelis ir jauti, kad darais vyru, ale galvoj razumėliā tai kaip ũbagā tarboj āuksā. Ā kōkiās tadu grāžiās mergiōtēs pasdārā, ypač tos, katrom bliuzkēlās par unkštās patampa, ir akys kitaip žiba. Tadu nežinai pats kū su savim daryt‘. Daboji in vyrasnius berniokus arba ir  in vienamečius, ale šumnesnius, katrie daugiausia irgi tik iš nuogirdų apē viskų provija, girias, lyg tai jam viskas nutiki bũvā. Ānys dažnai meluoja net neraudānuodami, ā kiti  išsižiojį klausā ir pirmai progai pastaikius megena teip padaryt‘, ale dažnai pakliuna in slāstus ir teip apsjuokia, kad nei rėkt‘ nei bėgt‘.
            Kurgi kitur jei ne šokiuos gali mergōitį priė`jis pakviest šokiui, apkabint‘, ypač tų, katra in akį krinta. Ā širdis muša, rōdās iš dũšiās išlė`ks. Kitur, brač, jei pameginsi apkabint‘, tai gali gaut‘ par ausį, ar in liūlį, kad kiti pirštais ažbadys. Ale šokt‘ raikia mākėt‘. Nu čia ratavoja dažnai klasiōkēs, jos irgi negimē mokančiās. Taigi pā pāmākų klāsēj pamegeni ir paskui jau drũsiau ir in šokius mākyklān nuvējus. Ā ti gi yra ir vyrasnių, iš kitų klasių, teip, kad pradžioj sarmatijies, kol kas nors nepadrũsina.
            Bũdami dešimtoj jau ir kāimā gegužīnēsne Selgudišky nuveidavām. Nars ti suveidavā kāimā bernai ir gerokai pagyvēnį, dažnai girti, keikdavās mužīkiškai, ā jau mergas šākdindavā, kad tos ōru lakiōdavā klykdamās. Ale jom patīkdavā, kad pasbaigus šokiui kvatōdavā ir meiliai un bērnus dabōdavā. Mēs pradžioj tai iš až beržiōkũ paskavōjį spāksōdavām, ir jei pasrōdydavā klasiōkē, ar šiaip pažystama tik tadu insdrũsindavām išeit‘ aikštēlān pasistũmdyt‘.
             Suolā draugas Rimōkas bũvā diktesnis, padũkis berniōkas, ir šokiuos trypdavā neatslīkdamas nā kāimā bernų. Visų laik kũsindavā ir mani ait‘ šokt‘. Ale aš buvau toks kũdas, blōznas, klasiōkai net mūkeli` pravardžiāvā, tai va, ir pastikėjimā nebũvā. Sugalvōjā ānas man pamāčyt‘. Ataidamas gegužīnēn atvilkā takį didelį butēlį vynā, sākā, davāj išgerkim bus drũsiau. Baisu bũvā ir gert‘, aba gi ir mōkytājai ataidavā gegužīnēsne, gāli ažuost‘. Ale negi atsliksi, kai draugas gēria. Teip ir išlakēm tų butelkų. Ažušīla pakinkliai, tikrai drũsiau, ale kōjās tai pīnēs...
              Rimōkui labai patīkā tokia Alena iš Vilnakiškēs. Ana bũvā mūsų mētų, ale pā saptynių klāsių nuvējā kalkuozan kārvių melžt‘. Nu merga bũvā tikrai labai graži. Apstimpus su tokiu gražiu raudonu megztu nažutkeli`, šviesūs ilgi lĩnā plaukai, ā jau krūtinē... Lyg du apuortiniai ābāliōkai iš Stũndžiās sōdā ti ažuntin būt` inkišti.
Nu Rimōkas ir šākdinā jų kaip patrākis. Aš pakvēčiau šokiui jos susiedkų. Bũvā tũmsu ir tik išėjus ratan, kur apīšvētē karabītinē lēmpa, pamačiau, kad ana nedaug kũ jaunēsnē nei mānā mōma, ā jau diktumas... Megenu pasukt‘, ale kū tau,- nei iš vietās. Aš lakstau, sukuos apē jų, puolkų pikliavōju, ā ana trapsi, biškį pasisukinėja vietāj  ir viskas. Man dā labiau galva apsisukē. Bijojau, kad lydėdamas pā šokiā nenugriūč‘.
              Ale prē Rimōkā Alenos taikēs ir ne vienas kāimā bērnas. Klāsēs mergiōtēs perspējā, kad ānys klausinėja apē Rimōkų ir ruošias jam duot‘ kāilin. Aš jį timpiu  šōnan, sakau, dingstam, ale kur tau Rimōkas pasduos. Teip mum bekalbunt girdim atadunda bernai. Rimōkas sušũkā:
               -Bėk...   Lendam gyvātvārēn...
              Ānas, brač, lenda krūman, ale kur inlysi, arškėčiai teip tunkiai sužėly` kad nōsēs neinkiši. Tadu mēgēna pēršākt‘ , ale inšoka vidurin krūmą ir ti pasikaria. Spārdās kaip kumeliōkas, vienas tuplius nulakia jam nā kōjās un takēliā, paskui ānas griūva anon pũsēn ir nudunda tālyn vienu koju basas. Ā aš nežinau kũ daryt‘... Ar bėgt‘, ar ne?... Gi kuo aš čia dėtas. Ale sugalvoju, kad raikia bėgt‘, maž Rimōkui raiks padėt‘. Besipinačiam iš strōkā kōjām riktavōjuos bėgt‘, ale čia prišokis bernas kad pils man par nosį, tik kibirkštys paspīlā ir tũmsu...
                Atsičiukinau visas kruvinas. Klasiōkē atnešus šlāpių skarēlį` apsišluostyt‘. Kaip gerai, kai draugai nepalieka.
               Gegužīnē pasbaigus, padūkis girtas bernas visus išvaikē su peiliu, vis Rimōkā jieškājā. Kaip sunku, kai nežinai kaip jam? Va, ir jo tupliōkas un tākā valiōjas. Maž kur pripjautas guli...
               Apējau mēstēlį,- niekā nėr...Susrandu dvīratį, sė`du un jo, varau namo. Ā lig namų gi desėtkas varstų. Gerai, kad jau aušta. Gegutē kukuoja, atrōdā juokias, kvatōjas iš manys, važioujančiā su tokiu dideli` kruvinu nosim. Ir duntys vienas kliba...
                Važiuojunt, bũvā laikā pamyslyt‘, ar ne mažnėjā  daryt‘ teip, kad ir nosis būt sveika ir visa to nebūt atstīkī. Mažnėjā. Va, to vynēliā neraikėjā gērt‘. Ir Rimōkas būt ne teip durniāvis, ir aš būč pabėgis.
Nu ir iš vis, ar raikėjā ait‘ ton gegužīnēn. Aina pēklān tos kāimā mergās, kad par jas va su tokiu bulbu vietāj nōsēs grįžtu namo..
                Tēvām pamelavau, kad patũmsiais važiuodamas dvīračiu pataikiau un akmeniōkā ir griuvau. Tėvas padabōjā un mani ir sākā:
              -Dā asi par jaunas pā vakaruškas su sanais bernais trunkytis. Kitų roz gali likt‘ ir be galvos...
Kaip nesupras to sanas kāimā muzikontas. Nepameluosi jam. Ānas ne to yra vakarũškase mātĩs. Nu, razumnai pasākē, negi spračysies. Tik geriau bũt bũvį, jei unkstesnius tėvā pamokymus būč galvon insdėjis.