Visą gyvenimą beprotiškai troškau Moters
Nuo tada, kai būdamas berniokas
Braidydavau po aitriai kvepiančius besiskleidžiančius ievynus,
Nesuprasdamas, ko širdis taip daužos aklinoj krūtinėj,
Iki dabar, kai jau pasidariau iš jos koplytstulpį,
Susimažinau vardan amžinos draugystės
Ir, pasivertęs rūpintojėliu,
Saugiai gyvenu josios įsčiose
Stebėdamas begalinį neaprėpiamą nesuvokiamą pasaulį.