Ar girdi? – Lėktuvu padangėje ūžia vaikystė...
Miškuose, virš miškų ir netgi po jais…
Ar galėčiau taip grubiai beviltiškai klysti? –
Štai ir čia ji siūbuoja šiaudiniais eglutės žaislais…
Štai ir čia – tarp sulipusių puslapių pasakų miego
Tingiomis raidėmis amžinai atmintin įsispaudžia,
Sukietėjusiu oru nuo jos sapnuose vis miegodamas bėgu,
Bet rytojuj pabudęs į vakar vėl traukiu, nes maudžia…
Ar girdi, kaip truputį liūdėdamas tirpsta užmiesčio sniegas?
O pavasario vėjas virtuoziškai groja pakelių tvoromis,
Kai arbatos jaukumą įsiurbdamos traukiasi žiemiškos pėdos,
Vieversiais aš apgirtęs vaikystėn šuoliuoju jomis…
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2011-01-26 04:32:17
ocho-cho koks šuoliavimas, neišgirsti neįmanoma, kiekviena eilutė lyg barjeras, įveikiamas tik įgūdusiam šuoluotojui, šaunu, šššaunu ir tikrai geras eilius :)
Anonimas
Sukurta: 2011-01-25 18:36:54
Žaviuosi. Bravo.
Rekomenduoju.
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2011-01-25 18:20:06
Aha, geras
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-01-25 17:42:17
Ir man šaunus. Net labai.
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2011-01-25 17:41:23
į vakar vėl traukiu --- labai įtaigiai Autorius traukia.
Pabaiga - nepaprastas jaukumas.
Anonimas
Sukurta: 2011-01-25 17:08:15
"Ar girdi, kaip truputį liūdėdamas tirpsta užmiesčio sniegas?" :)
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2011-01-25 16:51:27
4,5,6, eilutės - nelabai: j visumoje - visai nieko, ypatingai pabaiga. klausimai tik šiek tiek erzina (tai yra forma, kada klausia bet atsakymas kaip ir nereikalingas, ir tai jaučiasi.) nuo "sukietėjusiu oru..." visai šauniai, tik tas klausimas vėl šiek tiek... bet nieko, pabaiga jau visai gera.