Sugrįžti galima į tuos takus, kur buvo eita,
Regėti pastatus, bespalves jų akis,
Gal tiktai medžiai,  kažkaip užaugę greitai,
Kaip ir anksčiau tau nieko nesakys.

Čia taip ramu, neįprasta ir keista,
Tačiau žinai, aplink šimtai širdžių.
Šiandien sekmadienis, studentams leista
Nuo seno pamiegoti lig pietų.

Manoji Alma Mater, kaimo žmonėms - šventovė,
Kaip buvo tebestovi čia, Pakaunės laukuos,
Daug kas laike sugriuvo, daug ką ir patys griovėm,
Tik ji žiniom vis šildo rūmuose senuos.

Ne, metai neišdildo jaunų dienų svajonių,
Draugystės džiaugsmo, pirmųjų paslapčių.
Braižyklos gėlės, rodos, lig šiolei nenuvytę,
Dažnai baltam lape nubėga šešėliu.

Sugrįžt atgal. Gali. Net kartais ir tikrovėj
Su savo žiniomis, brandžia patirtimi,
Tik auditorijoj ne suole sėdi, stovi
Ir jaunesniems, daug jaunesniems, kalbi.

Eini taku, jis toks platus ir ilgas,
Kaip ir minčių, atgijusių vaizdų.
Šypsaisi vienas, truputį net laimingas
Nuo kažkada čia degusių jausmų.