Jei tai būtų paskutinis aušros laukimas,
Krentant meteoritams.
Ir kosmoso gyviai, palikę savo orbitas,  
Skristų į žemę, pasiimti to, kas liko...

Jei tai būtų tavo paskutinis naktinis pabudimas...
Tai prabusk prieš pradedant švisti,
Išeik į gatvę, nepasislėpęs po lapais -
Tau jų neprireiks, jei pamirši, ką reiškia sušalti...

Ieškok amžinai tekančios upės,
Bandyk orientuotis  
Pagal vėjo purtomų lapų kvatojimą,                 
Išgirsk tą pamišusį jų juoką,
Kur sklinda iš šulinio su tekilom ir burbonais...

Surask mane,
Panirusį lediniam vandeny.  
Kartu su padususiais unguriais ir vemiančiomis krauju dėlėmis...
Belaukiantį neršto,
Paskendusį sustojusio laiko dugne...
Ir giedantį giesmę,
Naujai gyvybei priimti...

Susiliek su gamta,
Praverk akis į žemę,
Stebėk, kaip skalsiai kvėpuoja dumblas,
Kaip, tarsi mažieji gnomai, aršiai grumiasi po juo
Dėl išlikimo...

Paklausk jų,
Kodėl tu čia, ir kokia tavo reikšmė šioje grandinėje.  
Ką būtum galėjęs pakeisti,                                                                                        
Jei nebūtum savo prigimties užmiršęs...

Pamiršk visus materijų dėsnius -
Jie tau atsakymų neatneš,
Kai tavo siela kovos dėl teisės pakilt ir nuskristi...  
Krentant meteoritams.
Kai statysi juodą inkilą iš pelenų,
Taip įamžindamas savo tamsų kritimą...