Niekas taip nesielgia. Žmonės priima savo problemas ir stengiasi su jomis susidoroti garbingai. Kai kas jiems net nerūpi. Ir kartais žmonės susitaiko, kad yra tokie, kokie yra. Jie net nebando būti geresni.
Ji netikėjo grožiu, svetimomis pasakomis ir ypatingai – svetimomis laimingomis pabaigomis. Arba tiesiog, jai tai nerūpėjo. Ji bijojo pati nebaigti laimingai.
Ir aš nešneku apie dramatišką susideginimą ar palindimą po traukiniu. Viskas, ko ji bijojo, neįvykdyti pažadų, sau. Neįvykdyti iliuzijų – kitiems. Tobulas gyvenimas? 1960, amerika. Gyventi priemestyje. Kasdien vyrui daryti pusryčius. Tobulas gyvenimas. Kodėl to nepritaikius dabarčiai? Kuo jūs mane laikot? Kvaile?
Kai klausi, ar nenori išsikalbėti, būk atsargus. Įvertink žmogų, pasvek jo problemas. Kitaip nutiks kaip mano nuodėmklausiui – duobkasiui. Tema išsemta?
Taip nutinka, kai neturiu, ko sau pasakyti. Ko pajusti. Po dienos sapnų ir kliedėjimų. Staipymūsi prieš veidrodį su aukštakulniais. Jaučiuosi gera? Jaučiuosi graži? Ne brangieji. Turiu problemų. Turiu save.
Mano kančia. Mano skausmas. Tai aš. Mano pavydas juodas. Nemoku pavydėti kitomis spalvomis. Nemoku džiaugtis svetima laime, kai mano katilas skyla. Nemoku mylėti, neprašant kažko už tai. Bet galiu rūpintis. Galiu pasirūpinti paklydusia siela, nes žinau, ką reiškia paklysti. Ir tai darau, ne todėl, kad noriu kažko už tai. Nereikia upelio ar ežero. Man kartais reikia būti gera, tam, kad jausčiausi žmogumi. Paprasta. Net liūdėti nereikia.
Dėl ko tau skauda? Kas tau skauda. Neatsakysiu. Jai skauda dėl visko. O labiausiai netinka trečias asmuo. Nebepajėgiu verkti, taip tarsi čia būčiau ne aš.
Čia aš aš aš. Čia aš.
Čia tik aš.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Komentarų nėra...