Po ledu, po ledu tamsios bangos Nevėžio,
Po ledu jų plakimas krantan,
Per tėviškės žemę sau vagą išrėžęs,
Pasidavė šalčiui, ledam.

O gal nepasidavė, tik atgulė poilsio,
Kad sukauptų per žiemą jėgų,
Kai suksis verpetai, siaus vandenys polaidžio,
Teks nešt juos toli ant pečių.

Pastovėsiu ant kranto, aš girdžiu kaip jis teka,
Prigludęs prie žemės vagoj,
Kai ten, gilumoj, su žvynuotomis šneka,
Jas šildo speiguotoj dienoj.

Sustingo lazdynai, gluosniai ir ievos,
Žolynai žali pamiršti,
Tik viksvos šiurena baltoj sniego pievoj,
Pasiklydę berželiai maži.

Atleisk, kad paliksiu, senasis Nevėži,
Žvarbu man šiandien prie tavęs,
Nors akys taip vingiais ir tolumom gėris,
Krantais nuskandintais rūke.