Tas, kas turi savo vardą...
tai, kas turi savo likimą, ne visada būna ateitim,
ne visada pasiekia savo lemtį. Ne visada ištiesia rankas ir nepaprašo... Ko? Tai, kas tavo širdy. Tai, kas miršta ir gimsta iš naujo be vaizduotės. Be pasaulio, kuris prilygsta neatmerktoms akims. Štai tu turi save.., o Aš čia neturinti nieko. Nei tavęs, nei kažko kito – tik pyktį. Kaip gėlo vandens... nei atsigert, nei paragaut, nei pavaišint. Aš neturiu tavęs... Saulė nušvitus už debesų, pasmerkta kruvinu prakaitu, nešildanti. Nes po ja aš. Viena. Tuščia. Stoviu. Užvertus galvą šaukiu baltą mėnulį. Kuris galbūt išlindęs virš debesų apšvies mano neramias mintis. Kai galėsiu skęsti, kai nesugebėsiu plaukti ar išklausyti tavo plakamos širdies.
Nebesvarbu... aš netikra... netikras ir tu...