Slinko diena po dienos. Netruko ateiti Žanos laukiama rugsėjo pirmoji. Pirma rugsėjo pirmoji  jos gyvenime. Rytas išaušo saulėtas ir šiltas. Žaneta linksma žingsniavo dulkėtu lauko keliuku šalia mamos. Žengė į mokyklą, į pirmą klasę. Ji jau mokinė.
Mokytoja ją pasodino į pirmą suolą. Mergaitės širdis spurdėte spurdėjo iš džiaugsmo, tik kai mama išėjo, truputį sunerimo – ar ras viena kelią namo? Juk pirmą kartą taip toli nuo namų viena. Bandė prisiminti, kur ėjo, kokie medžiai augo pakely, kiek namų praėjo. Rytą einant jai rūpėjo tik mokykla. Kaip ten bus? Į pakeles visai nesidairė. Žaneta jau visai nusiminė, kad neprisimena kelio ir vos nepravirko. Tuo metu mokytoja ėmė labai įdomiai pasakoti apie Joniuką, kuris labai norėjo mokytis, bet negalėjo, nes jam reikėjo ganyti karves. Žana gaudyte gaudė kiekvieną mokytojos žodį ir rūpestis dėl kelionės namo, visai išdulkėjo iš galvos. Prisiminė tik tada, kai mokytoja pasakė, ką rytoj reikės atsinešti į mokyklą ir liepė visiems eiti namo. Netikėtai, nelauktai atėjo pagalba. Priėjo kaimynų mergaitė, ketvirtokė Jovita, ir pakvietė kartu eiti namo. Žana labai apsidžiaugė. Dabar ji saugi! Su Jovita tikrai nepaklys. Prie namų  paprašė, kad ryt Jovita užeitų pas ją.
– Dviese bus smagiau, – pagudravo Žana.
Ir ėmė bėgti mokyklinės dienos, kaip sraunus vanduo. Žiemą pakeitė pavasaris. Sučiulbo paukščiai, pasipuošė švelnia žaluma medžiai ir laukai. Suspindo pirmosios šalpusnių „saulytės“.  Į Žanos klasę atėjo naujokas Viktoras. Su juo kartu ėmė vaikščioti į mokyklą, nes jo tėvai nupirko namus, kur anksčiau Žana gyveno. Jisai turėjo eiti pro dabartinius Žanos namus. Kartą Viktoras susirgo ir porą savaičių pragulėjo lovoje. Žana kiekvieną dieną nubėgdavo pas jį, paaiškindavo naujai užduotas pamokas, pažaisdavo su jaunesniais Viktoro broliuku ir sesute. Į tą pačią pusę eidavo ir eigulio dukros Vilė ir Aistė. Dažnai kartu su jomis Žana grįždavo iš mokyklos, o paskui ir iki Viktoro nueidavo. Galop taip susidraugavo,  kad kartu su Žana užėjo į jos namus ir laukė, kol Žana eis pas Viktorą. Buvo pietų metas . Žanos mama pakvietė visas mergaites prie stalo. Sekančiomis dienomis eigulio dukros jau nekviečiamos sėsdavosi kartu pietauti. Po keletos tokių viešnagių, mama Žanai pasakė, kad daugiau nesikviestų draugių pietauti.
–Kodėl, dukryt, nuolatos turiu jas maitinti? Nei jos tau draugės, nei giminės. Ateina, pavalgo ir net nepadėkoja. Jei tave nelaimė ištiktų, jaučiu, jos tau nepadėtų, kaip kad tu padedi Viktorui. Iš jų akių matau. Ne dvarus gi turime, kad nuolat jas maitinčiau.
– Aš jų nekviečiu, jos pačios eina.
– Tai aš,  sena kvaiša, padariau klaidą, jas pakviesdama prie stalo... Padarykim taip: tu nepietavusi, tuoj pat nubėk pas Viktorą. Ilgai neužsibūk. Pamatysi, sekančią dieną jos nebeis su tavim. Taip mandagiai atsikratysim neprašytų valgytojų.
– Negali būti, mamyte. Mes gi draugės. Draugai vieni pas kitus ne dėl pavalgymo vaikšto. Jos laukia manęs todėl, kad mums pakeliui...
– Laikas parodys. Tu pati įsitikinsi, kokios jos tau draugės. Tokias drauges kiaurai permatau.
Sekančią dieną vėl visos kartu parbėgo namo. Bet mama neleido net paltų nusivilkti:
– Žanute, nuo šiandien padėsiu tėčiui fermoj dirbti, tad pietūs visada bus vėliau. Tad kol išvirsiu ką nors, bėk tuo tarpu pas Viktorą. Parbėgusi pavalgysi.
– Mes galim palaukti, mes neskubam. – Pasakė Aistė.
– Po pietų ir Žana eis su manim. Padės veršelius pagirdyt. Viktoras gali likti be pamokų, o ir judviem teks vienom eiti. Tad bėk dukryt pas Viktorą ir paskubėk grįžti.
Mama išlydėjo mergaites į kiemą, pasisėmė iš šulinio vandens ir šypsodamasi grįžo vidun. Reikia, kad dukra pati suvoktų, kur tikri draugai, o kur tik naudos ieškotojai.
Viktoras jau sveiko ir jam leido vaikščioti po kambarį. Žana greit parodė, kas užduota ir susiruošė bėgti namo. Berniuko mama prašė dar pabūti, padėti Viktorui išspręsti uždavinius, bet Žana, pasiteisinusi, kad mamytė liepė greit sugrįžti, išbėgo. Viktoro broliukas su sesute, kaip visada norėjo palydėti, bet jinai nelaukė, kol jiedu apsirengs ir pasileido viena gerai pažįstamu takučiu į kalną.
Sekančią dieną vėl visos mergaitės grįžo kartu. Prie Žanos namų Vilė paklausė:
– Ar šiandien pietausi?
– Nežinau, – sumurmėjo sutrikusi Žana.
– Mus ar pakviesi pietų?– Patikslino Aistė.
– Nežinau, ar mama bus ką paruošusi, nes nuo pat ryto kartu su tėveliu dirbo fermoje. Bet aš vis tiek nevalgysiu. Kartu su jumis eisiu pas Viktorą. Truputį palaukite. Aš tik knygas pasidėsiu.
– Ai, jei tu nevalgysi, tai mes tavęs nelauksime. Mes irgi valgyt norime. Negi alkanos dar su tavim gaišime?  Gali ir viena nueiti. Karvė. Reikalinga tu mum, kaip pernykštis sniegas.  Žinok, kad su tavim labai nuobodu! – nusiviepė Vilė, o Aistė dar pridėjo:
– Eik, eik pas savo motinėlę. Iš fermos bus karvių blynelių parnešusi. Su plakta grietinėle patiekusi jau laukia tavęs. O gal persigalvojai ir pasikviesi mus? Nebūk skriaga, juk vienai neskanu valgyti, o dar tas tavo apetitas ne iš gerųjų...cha...cha...cha.
– Kur tau pasikvies. Ir pati nebevalgo, kad tik mums neduotų. Mes tai visada pasidalintume...tokia tai tu draugė...
Žana suprato, kad mama buvo teisi. Draugės pas ją už bėgdavo tik dėl pietų. Kokia gėda...kaip anksčiau nesuprato? Liūdna parėjo namo, bet nenorėjo tokia pasirodyt mamai. Prieš atidarydama duris, nutaisė linksmą šypseną:
– Mamyte, šiandien gavau penketą!
– Puiku, dukryt, tuoj sėsk prie stalo, pavalgyk. Šiandien pas Viktorą galėsi ilgiau pabūti. Aš eisiu tėveliui padėti. Tau vienai namuose bus nuobodu.
Žana skubėjo takeliu nesidairydama į šalis. Jai jau pakyrėjo būti Viktoro globėja, tad vylėsi, kad gal šiandien jau paskutinis kartas, kai eina pas jį? Gal ryt jis eis mokyklon? Vakar visai sveikas atrodė. Lyg iš po žemių prieš ją išdygo Aistė su Vile. Jos pasislėpusios krūmuose laukė Žanos. – Stok, sukče, kur mauni? Jau ir pažinti mūsų nebenori? Atiduok pinigus!
Aistė griebė Žaną už rankų ir skaudžiai užsuko jas už nugaros.
– Neturiu aš pinigų!
– Jei neturi, tai pakarsim!  Nė tavo velnias neišgelbės. Jam tuo geriau – turės dar vieną sielą pragare!– Grėsmingai sušuko Vilė. Nutvėrė už šaliko ir ėmė tempti prie medžio. Žana spurdėjo iš visų jėgų, stengdamasi ištrūkti, bet kur tu ištrūksi iš stambių ketvirtokių rankų, pati būdama nupiepusi pirmokėlė...  Jai dingtelėjo drąsinanti mintis, kad netoli Viktoro namai, šaukiant išgirs jo mama ir ateis pagalbon. Vos tik Žana pamėgino sušukti, Aistė jai į burną prigrūdo pernykščių lapų. Seserys pargriovė ją ant žemės, pririšo šaliko galus prie palenkto berželio viršūnės. Norėjo surišti ir rankas, bet nerado tam nieko tinkamo. Spyrė abi po keletą kartų kur pakliuvo ir paleidusios medelio viršūnę, nuėjo neatsigręždamos. Atsitiesdamas berželis, skaudžiai užveržė kaklą, net akyse užtemo. Spėjo rankomis įsikabinti šaliko virš galvos. Mirties baimė suteikė jėgų ir jai pavyko atlaisvinti kilpą, ir dusdama šleptelėjo ant žemės. Berželis taip ir liko palinkęs, lyg norėdamas atsiprašyti nuskriaustos  mergaitės „nenorėjau, mane privertė...“.
Žana kuo giliau įlindo į krūmus, kad tik niekas nepamatytų jos tokios purvinos. Ką dabar daryti? Kaip tokia pasirodys Viktoro mamai? Prisirovusi sausų žolių, apsivalė paltuką. Gerai, kad seniai nelijo ir žemė buvo sausa. Kišenėje susirado nosinę, paseilino, apsivalė veidą ir rankas. Iš praskeltos lūpos sunkėsi kraujas. Labai gailėjosi, kad neturi kišenėje veidrodėlio. Perštėjo žandą – turbūt nubrozdintas, bet kaip sužinoti? Reikia eiti. Jei klaus, pasakys, kad nugriuvo.
Nedrąsiai pasibeldė. Atidarė pats Viktoras.
– Mama išvažiavo man batų pirkti. Ryt jau ateisiu į mokyklą.
– Žana, einam slėpynių žaisti, – už rankovės tampė Birutėlė.
– Paskui, mažule, pažaisim. Viktorai, einam, padėsiu paruošt pamokas.
– Susikišk tas pamokas, kur nesueina. Pristojai kiekvieną dieną su savo pamokom. Mokykis pati, kad taip nori. Ko prie manęs kimbi?
– Nors trobą susitvarkytumėt. Mamos nėra, tai sėdit apsileidę, net stalo nenusirenkat. Indų krūva neplautų... Vandens šilto yra, imkim ir susitvarkykim viską. Tai apsidžiaugs jūsų mama.
– Tvarkykim! Aš tuoj peilį nuvalysiu! – sušuko Albinukas ir gausiai sviestu aplipusį peilį nušluostė į Žanos palto rankovę. Viktoras pritarė brolio išmonei, ir, čiupęs grietinuotą šaukštą,  nubraukė į kalnierių. Žana spruko laukan. Bėgo namo, kiek kojos neša. Pasiekusi sodą, sėlino užsiglausdama už obelų, slėpdamasi už jau spėjusių sulapoti agrastų krūmų, kol įsitikino, kad ant durų kabo spyna ir nieko nėra namuose. Nebesislėpdama perbėgo kiemą, pripuolė prie šuniuko, paleido nuo grandinės, įsivedė trobon ir užsikabino iš vidaus kabliuku. Pasitiesė ant grindų paltuką ir įniko valyti. Purvą greit išgramdė, o riebalai nepasidavė. Pasisėmė karšto vandens ir, apsiplikydama rankas, trynė su muilu, kol neliko nė dėmelės.  Pakabino prie šiltos krosnies. Jei neišdžius, neturės kuom ryt apsivilkti. Viską sutvarkiusi, pažvelgė į veidrodį. Ne, žandas nenubrozdintas. Nieko  nesimato. Bet kas gi čia? Kairioji kaklo pusė pasipuošusi gana nemaža mėlyne. Tai nuo korimo. O, Dieve, ką reikės pasakyti mamai? Šuniukas žiūrėjo į ją, pakreipęs galvytę, ir linksmai vizgino uodegą, kviesdamas kartu pasiausti. Žana susirado ploną skarytę, sudrėkino spiritu ir apsirišo kaklą. Atsisėdo prie šilto pečiaus. Prisispaudė, stengdamasi kuo daugiau sušildyti kaklą. Prisiminė, kaip mama buvo susitrenkusi ranką ir masažavo. Ir jinai pirštų galiukais ėmė švelniai  glostyti mėlynės vietą. Pro jos akis plaukė prisiminimų vaizdai. Jinai dar nėjo į mokyklą ir tebegyveno prie pat miško, kur dabar Viktoras gyvena. Ir Reiškulis tebebuvo gyvas. Tada Vilė su Aiste pakvietė ją grybauti. Mama nenorėjo leisti, bet mergaitės prižadėjo Žaną parvesti namo laiku, ir mama nusileido. Grybų rado daug ir įvairių. Net keliolika baravykų rado. Daugiausiai jų buvo Žanos krepšelyje. Jau grįžtant namo, Vilė sugalvojo, kad grybus reikia sudėti į krūvą, o paskui po lygiai pasidalyti. Taip ir padarė. Piengrybių buvo daugiausiai, tad Žanai, kad mažiausios nenuskriaustų, ir atidavė. Į savuosius krepšelius susikrovė lepšes, raudonikius ir baravykus.
– Pirmiausiai einam pas mus, padėsim grybus, o paskui tave palydėsim namo. – Siūlė Aistė. Žanos nuomonės niekas nebeklausė.  Eigulio namuose, Žaną pasodino kieme ant suolelio, o pačios nešinos grybais suėjo trobon. Sėdi Žana, dairosi. Patvory prieš saulę kapstosi vištos. Prie būdos grandinę žvangina didžiulis šuo, vis piktai sulodamas ant Žanos. Mergaitei nusibodo sėdėti, bet bijojo net sukrutėti: šuva gali nutrūkti ir ją suėsti. Jau ir saulė vakarop krypsta. Nebeiškentusi, labai lėtai, žingsnis po žingsnio , eina trobon. Šuva plėšosi, net miškas aidi. Vidury virtuvės dukros su mama, aptūpusios taburetes, valo grybus.
– Aš noriu namo. – tyliai sako Žana.
– Kokie tau striokai. Pasėdėk dar truputį kieme, tuoj parvesiu, jau baigiam valyti, – pakilo Aistė ir paėmusi nuo stalo sūrį, paslėpė spintelėn. Daugiau niekas nebekreipė dėmesio į Žaną ir ji tyliai stovėjo tarpdury, laukdama, kol jos baigs darbą. Po keleto minučių triukšmingai atsidarė priemenės durys ir ant slenksčio išdygo Regina.
– Kaip jums ne gėda! Išsivedat vaiką grybauti ir neberandat laiko  parvest namo. Jei tokie esat , nereikia kviestis svetimų vaikų. Jau visai vakaras, atvėso, merįgytė tik su plona suknute. Lekiam namo, mažule.
Vilė išsekė paskui į kiemą ir atkišo Reginai Žanos krepšį su piengrybiais:
– Va, kiek Žana prigrybavo. Be reikalo tu čia šauki. Jei ne mes, jinai neturėtų tiek grybų. Jau baiginėjom valyti ir būtumėm parvedusios...
Regina paėmė krepšelį ir iškratė grybus Vilei ant galvos:
– Jei ne gėda apgaudinėti mažesnę, tai pasiimk ir tuos!
Tie prisiminimai sugraudino. Gailiai atsiduso, nusibraukė ištryškusias ašaras ir nuėjo prie veidrodžio. Mėlynė ženkliai sumažėjo. Nudžiugusi Žana ir toliau masažavo kaklą, kol mėlynė pradingo. Pasijuto pavargusi ir prigulė ant mamos lovos. Nė nepajuto, kaip užsnūdo.  Prižadino džiaugsmingas šuniuko lojimas. Kambary tvyrojo prieblanda. Kažkas stipriai beldė į duris.  Žana pažvelgė pro langą.
– Mama! – Atkabino duris.
– Sergi? – mamos balse skambėjo nerimas.
– Ne, šiaip priguliau ir tiek. Vienai nesmagu, tai įsileidau šuniuką.
Eidama pro veidrodį, vogčiom pasižiūrėjo į kaklą. Ne. Mėlynės nebėra. Valio!!! Mama nežinos, kas jai nutiko. Nereikia mamai pasakoti, jaudinti. Mama šimtąkart teisi. Vilė su Aiste nebuvo jos draugės. Tos mergaitės visai beširdės. Žanai sugrįžo gera nuotaika ir ji, niūniuodama linksmą dainelę, nuskubėjo padėti mamai.