Jos liūdnos akys niekur nedingsta. Žvilgsnis pasenęs prieš laiką. Kad ir kaip stengųsi ji negali pamiršti gerumo. Bet ji pasistengs.
Šoktų į traukinį, jei tik galėtų. Vytųsi vėją, jei tik pajėgtų. Ne. Ji gali. Gali būti kitokia, gali būti tokia, kokiu negali būti nė vienas žmogus. Kalta gal jos aura, o gal knygos apie karą? Ji nieko daugiau nenorėjo. Tik būti, tokia kaip visi. Galvoti, taip, kaip visi. Rašyti, kažkam, o ne sau. Bandyti įrodyti, kad man nepasimaišė protas.
Visada slydau. Pirmu ūpu įkopdavau į viršūnę. Iš įgimtos inercijos. Ir visada nusileisdavau antru įkvėpimu. Ir kad ir kiek kvėpuočiau, niekada nepasivydavau savęs. Viršuje. Nesvarbu, ar tai tik susapnuota padangė ar tikra. O, dangaus žydryne. Išgelbėk mano sielą. Ji jautė, kad gyvenimas slysta pro pirštus. Šiandien pamiršo nelegalius vaistus, vogtus iš motinos vaistų dėžutės. Ji šiandien mažai prisiminė savo šeimą, ir jos ligonius.
Visas šiandien matytas grožis, sutilpo į pragarą. Buvo gražu, bet norėjosi verkti. Man niekada nepatiko technika. Ir niekada nepatiko ją vytis. Norėti pralenkti. Ji troško, šiandien eiti greičiau, tam kad galėtų pereiti gatvę minute anksčiau. Tam, kad grakščiai nušokusi nuo šaligatvio, pasipainiotų mašinai po kojomis. Svarbu, pažįstamai. Nepažįstamos nekelia jausmų. Jos tik verčia įsivaizduoti, o vaizduotė yra didžiausias blogis. Todėl dabar ir bando rašyti. Savianalizė? Realybė įvilkta į „kūrybinį“ aplanką, ir niekas niekada nesužinos ar čia tik sąmonės srautas ar aš. Nors, gali matytis.
Ji mažai galvojo. Apie teisingus dalykus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Komentarų nėra...