Nemiegotom naktim
Jaukinaisi laukinį žvėriūkštį,
Šienu patalus klojai,
O lūpos
Kvepėjo medum,
Neatėjo,
Nebuvo,
Nakties atsikąsdavai
Rūgščiai,
Užgesindavai dagtį akies
Ir tylėjai už du.
Rytas blyškiai išaušdavo,
Nesisklaidydavo rūkas,
Ištipendavai
Basas,
Ieškodamas
Krislo aky,
Šlapios pėdos
Link tavo širdies
Švelniakailio žvėriūkščio,
Išragautas medus,
Ar tik nuojauta,
Kas pasakys...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liusija
Sukurta: 2011-01-22 19:12:59
Įdomus eilėraštis, man jis patiko....... tik smalsu kokį čia žvėriūkštį jaukino? ;)
Vartotojas (-a): Rudenė
Sukurta: 2011-01-22 18:44:32
Pasakysiu: anokia čia nuojauta, jei medus išragautas:))
Ir kraujo nebuvo:)) Švaru ir Gražu!
Anonimas
Sukurta: 2011-01-22 13:22:27
Galbūt atsisakyčiau tylėjimo už du; medum kvepiančių lūpų.
Geras tekstas, Jūs puikiai įvaldžiusi Žodį.
Anonimas
Sukurta: 2011-01-22 11:23:08
Na mintis man patiko, o ir pateikimas mano skoniui visai nieko. Pirma strofa iki "Rūgščiai,/ Užgesindavai dagtį akies/ Ir tylėjai už du." mano akyse stipriai atrodo, o pacituota vieta jau kažkuo silpnesnė, bet čia vėlgi - gal taip atrodo, kad rytas sunkus. Tvirtai galiu pasakyti tik, kad nesigailiu, jog perskaičiau.
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2011-01-22 08:03:23
prisijaukinantis
Vartotojas (-a): Vynas
Sukurta: 2011-01-22 07:51:05
gražiai išdėliotos pėdos.