Grįžtu į pradžią.
  Gailėjausi. Atsukčiau laiką, į tą vienintelį momentą, kai leidau sau išskysti ir nusimesti iliuziją... Ji nekentė kaukių. Ir štai nusimetus, paaiškėjo, kad geriau nereikėjo. Gal dabar būtų viskas kitaip. Ji dar niekada nenorėjo mirti, taip kaip dabar. Nenori. Ji nori tiesiog dingti. Nuo žmonių, kurie ją mato. Amžina kelionė. Iš stoties į stotį, taip ir nesurandant saugios vietos pasislėpti. Kelionė. Pats romantiškiausias ir žiauriausias dalykas šioje žemėje. Kartais atsiranda žmonių, kurių vieta tik kelyje. Sustoję jie suklysta. Jie tik praplaukiančios iliuzijos. Sunkiai įsimenamos, bet jie prisimena visus. Ir mintyse pakartoja šimtus kartų, tas akimirkas, kai atrodė, jautėsi pagaliau namuose.
  Ji jautė, kad jos vieta kelyje. Užsisėdėjusi per ilgai, ji tampa irzli. Baili kaip kiškiukas, kurio širdutė tik ... Tik tik tiktiktik. Naivi. Bet žiauri, priėmusiems ją į namus.
  Tobula akimirka. Tavo mašina. Ją patraukė tavo cigaretės galiukas. Ji jau buvo praėjusi, bet apsisuko ir priėjo. Ji neturėjo, ką pasakyti, tik tai, kad tu elgiesi negražiai. Jai nueinant, tu pasakei, kad ji nesijaudintų. Balso tonas, akių šviesa. Ot tie mėlynakiai. Jie visi ją valdo.
  Ji verkia. Nes jaučia apstinensiją. Mėlynos akys į ją nežiūri. Ir gerai, ji sugalvos daugiau priežasčių verkti. Ji verks, kol tu apkabinsi.
  Štai ir jos klaida. Pasitikėti, kažkuo, kas nėra ji. Ir liepti kažkam, šokti per kartelę, kuri jai per auškta. Tobulybės siekimas. Perfekcionizmas. Štai kas ji buvo iki šiol.
  Tada ji pajautė. Tobulybė atsigręžė prieš mane.
  Tai jai padėjo nuspręsti.. Ji apribos save griežtai. Ji baus save kitomis bausmėmis. Ir tai jai patiks.

Kol visa tai pristings prasmės. Dabar.