Imu:)

Ačiū, kad nepraėjote: pastebėjote, pakalbėjote, pamąstėte.

Teisingi žodžiai – skubėk lėtai.

o tikrai apie mūsų Medį :D
o pro jį tikrai nepraeisi, ir nepaskaičius nepraslysi, kur jau ten, jis visą ko pilnas ir net nepasakysi ar uosis jis ar ąžuolas, medį jis valdo :)

"nepasakęs" - keisčiau į "nesakęs"
"tarsi tavęs ir nėra" - irgi siūlau kažką daryt.

Šiaip idėją gal ir turi, bet silpnokai išreikšta. Reikia parako ;)

o gal čia apie Uosį, Eglės žalčių, o ne žmonių karalienės Uosį?.. (juokauju žinoma, kaip ir žemiau rašiusieji, o gal jie rimtai, tada liūdnoka, jei taip maždaug: "jei čia medžiui-Žiliui tai gražu, o poezijos lygis reikšmės neturi". Ir ką gali žinoti, gal bus galima bėdavotis ne tik emigracija lietuvių, bet ir maždaug: "nyksta Lietuvos poetai ir poezija, liko tik Donelaitis..." "Lietuva, būk laisva," bliaus banda staugs tauta, o prasmė?..) :D
dar gali būti ir /...stalčius/ toje kategorijoje, irgi nieko.

Ar čia apie mūsų medį iš ŽŽ? :)

matote, yra tokia kategorija "prasmingas dienoraštinis įrašas" --- tai tos kategorijos esmė, kad tai lyg ir pamąstymai, o jie prasmingi, ne asmeniniai, maždaug "ką valgiau, ką gėriau, kelintą valandą tuštinausi, ar šlapinausi naktį, ar išmiegojau iki ryto, ir ant kurio šono miegojau, nuguliau sprandą ar ne..." ir tiek.
tau ja nėra prasmingas skaitytojui dienoraštinis grožinis literatūrinis tekstas.

Štai kodėl pagalvojau, kad tai, ką jūs čia publikuojate šiandien, tinka /Prasmingam dienoraštiniam įrašui/ (netraktuojant to eilėraščio, kaip, eilėraščio ar poezijos, o tik kaip prasmingą eiliuotą pamąstymą - individualų, bet ne asmenišką, galima pateikti skaitytojui.) Juk pavyzdžiui žmogus rašo literatūrinį dienoraštį, jis lyg ir asmeniškas, bet jei jis leidžia knygą,tai jau jis rašo prasmingą literatūrą - mintyse išsakytose, o savo gyvenimo epizodus naudoja kaip priemonę išraiškos, kad tas mintis ir apmastymus išsakyti. tai yra toksai žanras ir "prasmingas dienoraštinis įrašas" be tik jis būtų prasmingas, o ne kaip, pavyzdžiui, jau sakiau, //"ką valgiau, ką gėriau, ir su kuo miegojau"// - nes tada jis jau yra ne grožinė literatūrą. taip, kad aš sakau - šitas jūsų tekstas, kaip eilėraštis, skurdus, ar poezija, bet kaip prasmingas dienoraštinis pamąstymas - įrašas, gali būti, visai normaliai.

Savo minčių neatsiimu, bet sutinku, kad formos trūksta. Išvada: beformį daiktą gali matyti tokį, kokį nori. Vadinasi, aš jį matau Tokį, jūs Kitokį. Ir taip turi būti. Tai tik įrodo, kad čia kūrybos nėra (tame eil.). Nėra kas idėjai suteiktų formą. Ačiū už pagalbą. Norėčiau išmesti šį "kūrinį" iš ekrano. Tik kaip?

Na, meditacija yra mintys, o jos kai kam žadina jausmus, kai kam moralą.

nematydamas medžio, medžio nenuversi - mat ant savęs gali užsiversti. Oi kaip turi žiūrėti...
O ką matai nuėjęs pavyzdžiui į kalakutų fermą, tai ne medžiai, tai jau gyviai. (šiaip žmogus dirbantis toje srityje, arba verslininkas, mato pašarus, kiek jų reikia užauginti (na ne eglučių mišką) bet rugių, ar kviečių, ar miežių, aš nežinau kuom juos šeria. Ir dar mato, ar apsimoka auginti, ar grūdus pirkti, auginant pavyzdžiui - kalakutus. Ir jei tu nematysi medžių juos augindamas kad nukirsti - pavyzdžiui eglutes, tai žinok jie gali ligoti užaugti - ir nebus nei medienos, nei eglučių, nei pinigėlių... Valgai mėsą, ką matai nuėjęs į fermą kalakutų?.. (baisu.)

Jūs norėjote eilėraštyje moralą išsakyti? nedarykite to, negi nematote kad poezija, eilėraščiai moralizuoti yra prasti, kaip po literatūriniai grožiniai meniniai kūriniai. aš kažkaip galvojau, kad jūs čia sau, medituojate į medžio - augalo, gamtos būtį tuo eilėraščiu. (dar norėjau pasiūlyti jį kelti į dienoraštinis įrašas kategoriją. Na Prasmingas d.į. kategoriją. o jei čia toks moralizuojantis - nu tai iš viso tuščias...

Žinoma, po A. Tarkovskio... Ačiū, kad priminėte. Beje, aš irgi norėjau kai kam priminti (juk kiek yra tokių, kurie nuverčia medį ir jo net nemato, tik medieną) "tik nesumindžiok skruzdėlės." Matyt ne taip pasakiau, nesugebėjau... O už Tarkovskį ačiū.

visi mato - juk niekas eidamas į medį neatsitrenkia eidamas, bereikalingai taip primygtinai verčiate matyti pasaulio gamtos dalelę.
Ne tik mato, bet it jaučia, o kai nemato, randasi ten, kur medžių nėra, tai juos imituoja bent garsu, kad tas kurį matė, ir yra pasąmonėje paniręs (beržas, uosis, drebulė, lapuotis pavyzdžiui) tai sukarpo laikraštį, ar kokį kitą popierių į skiautes išilgai neperkirpdami iki galo, ir tą neįkirptą kraštinę prilipdo netoli ventiliatoriaus, kuris pūsdamas judina orą, ir oro bangos šlamena tas laikraščio, išilgai sukarpyto, skiautes. (matėte filmą Soliaris.) Ten mokslininkų grupė taip jausdavo save:

http://www.youtube.com/watch?v=PTFeTRA154A
http://www.youtube.com/watch?v=Z_3P2-I4HK8
http://www.youtube.com/watch?v=xuNEkxuBmr8

Geras filmas -- meninis. (jūsų eilėraštis, raiška nėra meniška, ji skurdi, o mintis neišreikšta, ir ta liepiamoji nuosaka, darosi juokingai.
"Kiekvienas medis - tai žiūrėjimas.
Kiekvienas medis - tai kalbėjimas.
Nepraeik pro jį nepažvelgęs." --- ir medžiai jaučia žmogų, tik savaip, ir gėlės, ir netgi sako, kad atskirus žmones jaučia kitaip, tai yra reaguoja į žmogų kuris aplaužė augalą, ir į tą kuris prižiūri augalą
augalas reaguoja (pagal mokslinius kai kuriuos stebėjimus) skirtingai...
(antroje iš tų trijų nuorodoje, apie lapų šlamėjimą, kada jų nėra - medžių, augalų, vėjo, o atmintyje - pasąmonėje yra, ir ilgesys gamtai tai, nes ji pasikeitė... tada žmogus itin gerai juos pamato, užčiuopia, ir suvokia, kokie jam jie buvo svarbūs, tik jis to nesuvokė, bet jautė, buvo kartu... tik nesuvokė kad tai jam buvo vertybė, nors širdis žinojo ir buvo...protas nesuvokė tik...)

Medis - ne tik dalelė gamtos, bet ir pasaulio: jei nematai jo, nematysi ir jos - nematysi ir savęs...

tiek daug išsakyta apie medį, tik paskutinę eilutę pakeisčiau -
nepraeik kaip medinis...