Rusija. Senas traukinys. Iškišu ranką pro langą ir jaučiu jėgą. Tokią prieš kurią norėtųsi kristi ant kelių. Tokią prieš kurią jaučiuosi šakele.
Ji niekada nebuvo stipri. Ji atrodė tokia. Ji laukė, kol ateis kažkas, kuris nugalės ją titano jėga, vien savo būvimu nuginkluos ją, leis jai būti šakele. Triukas, pakeitęs Marsą. Pokštas, pakeitęs Mefistofelį. Rausva tabletė, kurią laikiau pirštais. Ji buvo stipresnė, ji buvo mažesnė, bet ji buvo mano uola. Maža. Rausva. Tabletė. Pusė jos. Sekundei ištrįnė skausmą, sulėtino žvilgsnį, parklupdė ant kelių ir privertė šauktis Viešpačio. Ką aš darau? Ką daro ji? Vaistai ją gynė į medį. Ji nekentė medaus.
Tai buvo abėjonės. Dvejonės. Klajonės. Po savo įsivaizduojamą sielą. Ji turėjo savo tiklsą. Bet ji nekentė savęs dėl klaidų, sakinių, žodžių. Ji laikė telefoną, vildamasi, kad tuoj tuoj jis suskambs. Tiesiog čir. Čir vir vir. Kam gali jos reikėti, jei jai pačiai jos nereikia. Labai stipriai nereikia.
Mergaitė buvo gera.