Žana vos ne kūliavirsčia įgriuvo virtuvėn. Vos atgaudama kvapą ėmė berti naujienas:
– Mama, mama, Regina, Kęstutis ir Rožė ant aukšto velnio ranką daro. Mane siuntė paklausti ar tu, mamyt, sutiksi kartu su mumis pokštą iškrėsti?
– Koks gi bus tas jūsų pokštas? – Neva abejingai paklausė mama, dubenyje minkydama tešlą cepelinams.
– Juk pareis su tėčiu Martynas, Juozas ir Jonienė su Jonu vakarieniauti? Juk pareis, mamyte?
– Aišku pareis. Juk tam ir cepelinus verdu.
– Na va, mamyt, na va. O juk pati Teresei sakei, kad mūsų Kipšiukas lašinėtus cepelinus mėgsta. Tai mes tą padarytą velnio ranką pro garinį įkišim, o tu įdėk cepeliną į delną. Mes su Regina juk troboj būsim, o kad Kęstas su Rože ant aukšto yra, niekas nežinos. Ar ne taip, mamyt? Gerai, ką, mama?
– Gerai, Žanut. Darykit tą savo šposą. Tik ne kada visi vakarieniaus, o kai ta susisukusi davatka Elzė ateis. O kad ateis, tai, manau, tikrai. Nes, kur keletas žmonių susirenka, ten ir ji savo smalsią nosį kiša, bene ką sužinos. Bet tik Elzei. Jei padarysit kitiems, nuo tėvo pančio neišsisuksit. Atsimink ir kitiems pasakyk.
Žana pasišokėdama išbėgo pranešti žinią seseriai ir jos draugams. Ta Regina tiek visko prigalvoja! Praėjusį rudenį, kai čia persikėlė gyventi, Žana tikėjo, kad iš tikro yra velnias, bet jau seniai įsitikino, kad tai tik pasakos. O kaip pavasarį buvo išsigandusi!  Regina visai savaitei išvažiavo pas vyriausiąją seserį, o ją tėvai, važiuodami su reikalais į miestą, pasiėmė su savim. Namo grįžo jau pritemus. Tėvai nė trobon neužėjo, skubėjo apliuobti gyvulius. Žana labai norėjo valgyti, tad, atsidariusi spintutę, susirado duonos ir sviesto. Apsitepė riekutę, pasidėjo ant stalo ir, pasiėmusi puodelį, išėjo priemenėn pieno. Grįžusi pamatė iš po pečiaus belendantį katiną. Šalti šiurpuliukai perbėgo per nugarą ir pajuto kaip ant viršugalvio šiaušiasi plaukai. Nepakenčiamai ėmė dilgsėti pirštų galai, lyg būtų pamerkti į per karštą vandenį. Stiklinė su pienu išslydo iš delnų ir ištiško ant aslos, palikdama plačią baltą dėmę. Tada Žana puolė pirmyn, čiupo pelenuotą katiną už čiupros, ir besispardantį ir kniaukiantį išmetė pro tėvų miegamojo langą į sodą, o pati strimgalviais nulėkė į tvartą pas tėvus.
–Tėveli, tėveli, – sušuko, atplėšusi tvarto duris, – aš velnią pro langą išmečiau.
– To dar betrūko...jau vėl kokia Reginos išdaiga... Nu persiu aš tą mergą!..
– Ko čia nusišneki, tėvai, juk Regina jau kelinta diena pas Vandą svečiuojasi. Kaip gi ji galėtų...
– Kaip kaip...sugaudysi tu tą patrakėlę. Rytą vienur, vakare jau kitur...
– Tėveli, tai buvo tikras, tikras!..– verkšleno Žana.
– Kas tikras, Žanute, kas tikras? – Motina spaudė ją prie savęs ir Žana užuodė šviežiu pienu kvepiančias mamos rankas. „Mamytė ką tik pamelžė karvę“, – pamanė mergaitė. Tas salsvokas pieno kvapas ir motinos artumas greit nuramino. Žana pasijuto saugi ir viską ramiai papasakojo. O mama prisiminė, kad ryte, skubėdama, pamiršo išvaryti katiną laukan, tai tas, matyt, ieškodamas išėjimo, ir įlindo į pečių.  Bet kodėl Žana katiną išmetė pro langą, o ne pro duris, ji ir pati nežinojo.
Regina tūnojo prigludusi prie palėpės lango. Kiti sėdėjo kas kur ir kaip kam patogiau. Kęstutis pusbalsiu pasakojo anekdotą:
– Rytą gaidys pabudo ant laktos, pramerkė vieną akį, pramerkė antrą. Jau ruošėsi užgiedoti, auštantį rytą pasveikinti, tik žvilgt žemyn... Ogi po lakta nematyta paukštė tupi. Kažkokia užsieninė višta. Apsvaigo gaidžiui galva, kraujas mušė į skiauterę...krito nuo laktos... Nuo triukšmo pabudo visos vištos, pamatė kas darosi ir kad užkudakuos:
– Kokia kurva, mat kokia kurva!..
O ten, apačioj, antis, išsivsdavusi iš gaidžio glėbio, purto uodegą ir bamba:
– Nieko čia tokio, nieko tokio...
Gaidys, norėdamas išvengti skandalo, pragydo:
– Apsirikau, apsirikaauu!!!
– Tu gaidys, o kas antis? – Kvatodama užklausė Rožė.
– Cit, nepraustaburniai! Elzė jau atmaknoja. Mudviem su Žana laikas žemyn. Jūs čia netinginiaukit. Viską padarykit, kaip tarėmės. Ir, kad man jokių saviveiklų...
Elzė, pasidairydama į patvorius, perkepėstavo kiemą, pamažėliais pravėrė duris, apsidairė, tik tada pabeldė.
– O, tetulė atėjo. Mama, tetulė atėjo! – sušuko Žana, plodama delnais ir šokinėdama ant vienos kojos.
– Žemuogėle, mano! Laba diena, šeimininkėle, kaip begyvuoji? Einu pro šalį, sakau užsuksiu, aplankysiu. Pažiūrėsiu ar besveika, ar belinksma?.. – Tarškėjo Elzė iš vienos rankos į kitą dėliodama suniurkytą, pajuodusią nosinę. Pasirausė šimtaklosčio sijono kišenėse, ištraukė aptirpusį saldainiuką ir ištiesė Žanai. Mergaitė paėmė, padėkojo ir pasidėjo ant lentynėlės.
– Sveika, sveika, Elzyt. Ačiū, kad aplankei. Sėskis prie stalo, tuoj cepelinais pavaišinsiu. Baigia išvirti. Ir vyrai tuoj turės pareiti. Žinia, tiek darbų. Vienas Vladas nebepajėgia. Pasikvietė kaimynus talkon. – Ona, pastūmusi prie stalo taburetę, ėmėsi griebti iš kunkuliuojančio katilo cepelinus. – Reginute, nueik rūsin, atnešk rūgusio pieno.
Regina nenorom padėjo į šalį skaitomą knygą, pabambėjusi, kad pieną ir Žana galėtų atnešti, išėjo. Grįžusi pastatė puodynę ant stalo, pripylė dubenėlį ir pastūmė viešniai:
– Prašom, tetulyte.
Ona baigė griebti cepelinus, įmetė trejetą lėkštėn ir pastatė piešais Elzę:
– Valgyk, valgyk, kaimynėle. Pasakysi ar gardžius moku virti... – Ona nebaigė sakyti. Kažkas sušlamėjo gartraukyje ir pro angą išlindo gauruota, ilgais, pajuodusiais nagais letena. Elzė taip loštelėjo atgal, kad jos pakaušis pokštelėjo sienon, o akyse sutavaravo žalių žvaigždučių spiečiai. Abiem rankom žegnojo leteną ir visą trobą. Nepamiršo ir savęs. Žiopčiojo pravira burna ir nė garso neįstengė išspausti. Ona, matydama tokį didelį išgąstį, šoko jos raminti:
– Elziut, tu tik nebijok. Tai Kipšiukas savo dalies reikalauja. Ale kaip tik jis ir sužino, kada cepelinus verdu. Jei tik pavėluoju nunešti, tai tuoj pats prisistato. Baisiai mėgsta cepelinus išdykėlis, – beglostydama Elzę, Ona pačiupusi vieną cepeliną įdėjo „Kipšui“ į delną. Gauruotoji letena bemetant dingo, bet tuoj ir vėl pasirodė. Ona plekštelėjo per ją mazgote, – nelįsk, tuoj gausi daugiau. – Paėmusi dubenėlį, prikrovė kupiną, užpylė padažu ir padavė dukrai. – Žanute, vaikeli, nešk, greičiau. Matai gi, kad Kipšiukas nekantrauja. Tegul duoda mums ramybę.
Žana paėmė dubenėlį. Prie jos prišoko Regina. Ji jau buvo nemačiom pasičiupusi porą šaukštų:
– Duok, aš tau padėsiu. Dar išmesi. Karšti.
– Valgyk, Elzyt, valgyk. Atšals – neskanu bus. Va jau ir vyrai pareina. Tai pataikiau išvirti. Lekiu, išnešiu jiems šilto vandens, rankoms nusiplauti.
Elzei kažkas taip užspaudė gerklę, kad ji ne tik valgio, bet ir seilių nebegalėjo nuryti. Norėjo pakilti ir bėgti namo, bet kojos nelaikė jos menko kūno. Ką čia nelaikė...visai jų nejautė ir nė trupučio pakrutinti neįtrengė. Taip ir sėdėjo sustabarėjusi, išsprogusiomis akimis lyg pelėda. Ona vos valdėsi nesijuokusi, o mergaitės kamaroj perdavusios kleckus draugams, išdulkėjo kieman ir raičiojosi žolėje kvatodamos. Jų linksmumu užsikrėtė ir besiprausią talkininkai. Tik vienas Martynas stypsojo niūrus. Jis vis dar negalėjo pamiršti Reginos patyčių po išgąsčio prie pirties aną vasarą. Nelabai noriai ėjo Vladui talkinti. Vis dar bijojo Reiškulio velnio, bet širdies gilumoj vylėsi, kad gal prie naujojo šeimininko Kipšas nepanoro pasilikti. Juozas lyg antinas turškėsi bliūde ir lyg netyčia vis apliedavo Martyną. Jonas pylė jam ant sprando vandenį ir šaipesi:
– Imtumei, Martynai iš Juozo pavyzdį. Va kaip teškinasi. Išsipraus, kaip gulbė bus. Mergos kiš pirštus ir laižys. O tu raukaisi nuo kiekvieno lašo. Ir taip juodas esi, kaip Vlado kipšas, o nesiprausęs, visą amželį senberniauti gausi. Martynas atsigręžė, norėdamas atsikirsti pašaipūnui, negali praleisti tokio užgauliojimo, kai Regina girdi, bet taip nieko nebepasakė. Jo akys užkliuvo už pasienyje ant suoliuko tupinčio juodojo  vienaausio Reiškulio katino.  Talkininkai klegėdami suvirto trobon ir nė kiek nesiragindami susėdo už stalo. Bematant ištuštėjo cepelinų bliūdas ir išsausėjo pieno puodynė. Būryje ir Elzė atkuto. Bandė doroti savuosius cepelinus, bet sukramčiusi porą kąsnių daugiau nebesiekė, tik atidžiai klausėsi vyrų kalbų, akimis vis ganydama gartraukį ir virtuvės kertes. Išmetę po burnelę vyrai dar garsiau suklego. Net Martynas pralinksmėjo. Siūlė degtinės ir Elzei, bet toji atkakliai stūmė stikliuką šalin.
– Ko pasninkauji, Elziuk, – neiškentė Vladas, – gal jau susižadėjai su kuo nors? Ko gi tokia liūdna, lyg jaunas dienas pardavus?
– Oi, susiedėli, ir kaip tau liežuvis apsiverčia? Kur matyta šitaip tyčiotis iš vargšės Kristaus sužadėtinės. Pats bedievis esi ir, užuot į tikėjimo kelią grįžęs, dar nelabuosius savo pastogėj laikai. Viešpatie Dieve, atleisk man nusidėjėlei. Bet ką aš, brangūs susiedėliai, ką tik regėjau šitoj gryčioj, tai ir žmogui baisu apsakyti.– ir Elzė viską papasakojo ką buvo mačiusi.
Vladas norėjo prieštarauti, net ranką kilstelėjo, norėdamas nutildyti davatką, bet žmona jam mirktelėjo, kad tylėtų. Talkininkai klausydamiesi, patyliukais kikeno, bet nepertraukinėjo ir netrukdė jai pasakoti. Net Martynas nepatikėjo. Kur matyta, kad velnias nebijotų žegnonės, o ramiai lauktų, kol jam delnan klecką įdės. Elzė prisiekinėjo visais šventaisiais ir dievagojosi, kad viskas, ką pasakė, gryna tiesa. Vyrai gėrė šnapsą ir krizeno, vesdami iš kantrybės Elzę. Prie jos pasakojimo prisijungė ir Ona:
– Gyvena, gyvena pas mus Kipšiukas. O kur jis vargšelis pasidės, kad Reiškulis anksčiau numirė, negu sutarties laikas pasibaigs. Reikia gi benamį priglausti. Šiaip jis ant pirties gyvena, tik pavalgyt ant pirkios aukšto pareina. Žiemą tai jau visą laiką apie šiltą kaminą glaustosi. Labiausiai mėgsta lašinėtus cepelinus. Jei tik užtrunku nunešti, tai pats ateina pasiimti. Jau toks smaližius yra, kad ir minutės pakentėti negali.
Po Onos pasakojimo, net Juozas nebekikeno. Visi klausėsi užkandę žadą, baimingai žvilgčiodami, į tamsias virtuvės kertes. Vos tik saulutė palietė mišką, nė vienas nebenorėjo ilgiau pasėdėti prie butelio. Kilo nuo stalo ir atsisveikinę su šeimininkais, greitai išsiskirstė. Kartu su jais išėjo ir Elzė. Vladas pabaigė kramtyti paskutinį kąsnį, užgėrė degtine ir sunkiai ritino žodžius į aslą, tarsi nekenčiamus laukų akmenis:
– Sunku dabar bus kaimynus talkoms susikviesti. Gerai, kad šiandien baigėm darbą. Gal greit nebeprireiks jų pagalbos. O Elzei tas išgąstis ne pro šalį. Tegu džiaugiasi, kad vidurių nepaleido. Būtų apsijuokusi ant viso kaimo. Pasiutdavatkė šita. Taip ir laksto liežuvius nešiodama. – Atsisukęs į dukras, pridūrė rūsčiai. – O jūs su lyg šia diena baikit savo išdaigas. Gana jau. Ko gero kaimynai dar teisman paduos. Sutarėm, mano vaikai?
– Sutarėm, – nors ir nenoriai pasižadėjo mergaitės. Jas nugąsdino netikėtai pasikeitusi tėvo nuotaika ir jos nedrįso prieštarauti.