Amžino tvaiko priebėgos,
regztos linijos iš tamsumos
ir kažkas virsta vėl nieku.
O kodėl gi taip traukiasi blyksnis,
tirpsta ir geriasi į plakančius branduolius.
Ko taip neša į niekur
kojukėms pavargus vėl stumtis iš įsčių,
iš pasaulio gūžtos, globėjiškos prieglaudos
nuo žemės grumstų, myluojančių riešus.
Pavargstu, kaskart vyriams begirgždant,
sunku, atidaryt vėl duris į žmoniją,
kai egzistencija sumenkus gniužulu voliojas
platybėj, cukraus pudroj skaudžiai saldžioj.
Laukiu tos kankinio kameros,
grotuotais virbais, bent per juos
Pragare - langas į Rojų.
Vienuma ir artimas skrydis į esantį šalia,
į visur, tik į tave, štai ko aš noriu,
štai ko geidžia laukimas skausmo veidais,
viltis, gal dar verta...