Sakė, kad jo asilas greičiausias. O taip nebuvo. Mano asilas turėjo ilgesnes kojas. Šuolį daryk, - šaukdavau. Didesnį, - pridurdavau. Asiliukas girdėjo. Ne taip, kaip mano konkurento.

Kaime visi turėjo asilus. Kai grįždavo iš obelų sodų, nešini kibirais priskintų ryžių, prie Antonio baro vykdavo asilų lenktynės. Kas vakarą. Pažiūrėti susirinkdavo visi trobų gyventojai. Atvykdavo svečių iš gretimų kalnų iš girių. Antonio pasistatydavo staliuką ant bačkos ir organizuodavo lažybas. Taip atsirado amerikoniškos žirgų lenktynes. Amerikoniškos todėl, nes pastarieji mėgsta visur pridėti žodį „amerikoniškas“. O teisę pridurti turėjo todėl, kad ne kas kitas, o amerikonai sumąstė, kad ant žirgo reiktų pasodinti žmogų.

Tą vakarą didysis Mario – aršiausiais mano konkurentas lenktynėse, atsivedė naują asilą. Baltą asilą. Tiesą sakant jis nebuvo visiškai baltas, jo kūnas buvo pilnas juodų dryžių. Visi labai stebėjosi. Mano ilgakojis asilas nuleido ausis. Kas yra, nabage? – klausiu. Asilas tyli. Jis visada tylėjo.

Paraudusi saulė davė startą. Keliu nuo Antonio baro pasileido tiek asilų, kiek du žmonės turi pirštų ant rankų. Pusę iš jų apsisuko atgal. Tiek asilų, kiek viena ranka turi pirštų, pradėjo laižyt keliuko smėlį. Likusieji bėgo laukais. Antonio nuspendė, kad finišo linija bus Giliardino ganyklos tvora. Dryžuotasis  Mario asilas išgriuvo ir pradėjo voliotis. Tik vėliau paaiškėjo, kad jis mėgsta nugara traiškyti skruzdėles. Mano asilas skuodė pastatęs ausis – laukė šeimininko nurodymų. O jie visada tokie pat. Šuolį daryk, - šaukiu. Didesnį, - priduriu. Asilo šuoliai dideli. Kiti jau springo kupstais ir šiaudgaliais.

Manasis asilėlis pirmas kirto finišo liniją, taip išgriaudamas Giliardino ganyklos tvorą. Iš pasileido visas būrys avių. Kaimiečiai sužiuro – avys bėgioja žymiai tiesiau ir greičiau. Taip mano asilas liko nebereikalingas lenktynėms, o avies aš neturėjau.

Po tokio neįtikėtino lūžio daugelio Apeninų pusiasalio žmonių gyvenimuose, daugelis patraukė savais keliais:

Antonio iškeliavo į Romą. Koliziejuj suorganizavo pirmąsias vergų lenktynes. Taip užgimė juodaodžių dominavimas sprinte, dabar pasireiškiantis rasės paveldimumo principu.

Giliardino pardavė visas avis kaimiečiams ir kaimo svečiams, kurie iki šiol rengia jų lenktynes, o pats nusipirko dramblį. Išmokė rūkyti jūros dumblius. Straublys tam labai tiko.

Mario sužinojo, kad Afrikoje esama ilgakojų ilgakaklių padarų, kurie laimi visas lenktynes. Taigi iškeliavo ten.

O aš? O aš ir toliau renku ryžius obelų sode ir stebiu avių lenktynes.