taip juokias tik
stikliniai vagys
jų rankos skaidrios
širdys tuščios
jie sklaido puslapius
dienų be metų
atidžiai žvalgosi
ir atsidūsta

taip vaikšto vyrai
basomis be batų
per žalią molį
per granitą
tik taip jie kalba
taip jie žodį perka
tik taip jie myli
kolei nenulyta

taip rengias pumpurais
rytojaus laumės
žalius dirvonus
šluotomis nukloję
taip prausia burną
o paskui puotauja
ir moka duoklę
nors neišmatuoja

taip dera paukščiai
ir iš kiauro lizdo
jie byra saujomis
į tuščią širdį
ir stiklo vagys
vandeniui sublizgus
basi išeina
į pravertą rytą