Valandos bėgo, minutės tiesiog šėlo… Nedaug  beliko iki paskutinio dūžio, kuris paskelbs Naujuosius Metus. Dūžio, kurio vieni laukia su viltimi kažko šviesesnio, kiti – su džiaugsmu ar bent jau su šampano taure. Vytas vis žiūrėjo pro langą, už kurio pastebimai merkėsi diena. Ką gi, Naujieji, tai Naujieji, atsiduso jis ir tvirtai užspaudė įpusėtą, storoką knygą. Kuo gi čia užsiėmus? Prie stalo sėsti dar ankstoka, o ir šeimyna ne visa susirinkusi. Knygą padėjo ant stalo, dar kartą mestelėjo žvilgsnį į kiemą ir apsisprendė. Reikėtų mašiną atsikasti. Kiek ji gali kiurksoti po sniego kauburiu lyg Alpių viršukalnė? Nesvarbu, kad šiuo metu nevažinėja ir gal dar ilgai nevažiuos: keliai sunkiai įveikiami, kuras vis brangsta…

Iš sandėliuko išsitraukęs kastuvą, Vytas netrukus jau buvo kieme. Ėmė čežėti kasamas sniegas. Ritmingas garsas galėjo užliūliuoti kiekvieną, tačiau ne tą vakarą, kai visi ruošėsi sėsti prie Naujametinio stalo. Jis dar spėjo pagalvoti, kad žmonės tokias šventes švęs bet kokiu atveju, netgi dar didesnei krizei užgriuvus… Tačiau jo mintis nutraukė:

- Su artėjančiais, Voicekai!

Pakėlęs galvą, Vytas pamatė Stašeką, išspraudusį savo riebų veidą pro balkono langą. Jau ruošėsi pasveikinti ir jis, bet nespėjo.

- Žiūrėk, neužversk mano mašinos, nebent ruoši man tokią dovanėlę Naujųjų proga, - dusliai ir krenkšdamas nusikvatojo kaimynas.

Juokiantis jo platūs žandai kratėsi, o plikė vis dar švietė tirštėjančiose sutemose. Veidas jau buvo įraudęs, matyt, spėta prie šventinio stalo pasėdėti. Vytas atsirėmė į kastuvą, laukdamas kol praeis kaimyniškas juoko priepuolis, ir, naudodamasis tuo, nužvelgė šalimais stovintį juodą, masyvų džipą, taip pat padengtą nemažu sniego sluoksniu. Džipas stovėjo prie Vyto "askonos", kurios beveik nesimatė, prasmegusios pusnyse. Pagaliau juoko banga baigėsi.

- Kiek aš tau galiu sakyti, kad nevadintum manęs Voiceku! – juokais pyktelėjęs atkirto Vytas.

- Ė, brol, nesikarščiuok. Tu ką, negirdėjai, ką vokiečiai nusprendė?

- Ne… O prie ko čia tie vokiečiai?

Stašekas pasijuto dar geriau. Nutaisė reikšmingą veido miną, tačiau juoko gaidos vis dar neatsisakydamas:

- Jie dabar pas save leis dirbti visiems, kas tik panorės atvažiuoti iš Sąjungos, žinoma…

- Na ir kas? – nesuprato Vytas.

- O gi, pagalvok, - ir riebus veidas įgavo dar reikšmingesnės išraiškos. - Jau dabar ne taip lengva surasti tikrą, tavo amžiaus lietuvį, kuris dar kiurksotų čia. Tai kas bus kitais metais, kai plūstelės dar viena banga?

- Gerai, o prie ko čia Voicekas?

- Reikia pratintis iš anksto.Na, jei tu liksi, kaip tas paskutinis „mohanas“…

- Mohikanas, - pralinksmėjo ir Vytas, jam Stašeko saviti žodžiai visuomet pakeldavo nuotaiką.

- Ai, koks skirtumas, kad ir – aborigenas! Tai va, turi priprasti prie naujo vardo! – savim patenkintas suprunkštė Stašekas. - Nejau norėsi vadintis Vytu ar netgi – Vytautu, tarp tokių kaip aš „stašekų“ arba tokių „jangų“ ir „ingų“.

- Žinai, Stašekai, su Naujais! Ir baigiam tas nesąmones. Nei čia „mokihanai", nei kokie „jangai“ negyvens.

- Su Naujais, tai su Naujais, - atsiduso kaimynas ir įsisteibelėjo į Namų valdos sandėlį, kurį nuo mūsų mašinų skyrė skardinė tvora. - Tik, žinok, vaikuti, kad kiemai tušti nelieka, jei išvažiuos vieni, atvažiuos kiti…

Vytas susimąstė, kad Stašekas iš dalies ir teisus: juk tuštuma kada nors būtinai užpildoma. Tiesa, jis dar galėjo paprieštarauti, kad vietiniai vadinami ne aborigenais, bet čiabuviais. Tik klausimas ar tikrųjų čiabuvių aplamai belikę, kai tiek šimtmečių mūsų žemė tėra kryžkelė įvairiom tautom…? Užteks tų diskusijų, jos vis tiek jokios naudos neduoda, nusprendė Vytas ir griebėsi kastuvo. Be to Stašeko putlus veidas buvo jau seniai pradingęs. Vytas ėmė svaidyti užgriebtą sniegą lyg pašėlęs. Mašiną jau beveik atsikasė, reikės dabar, o gal kitą dieną nusivalyti kapotą, nusigramdyti langus. Atsirėmęs į kastuvo kotą, jis susimąstė, žvilgsnio neatitraukdamas nuo tvoros. Keliose vietose vis dar matėsi neapskardintos lentos… Staiga tvora nušvito girliandų šviesa. Vytas dar spėjo nustebti: iš kur jos atsirado? Tačiau beveik tuo pat metu jo dėmesį patraukė tylūs, bet padriki garsai, panašūs į žmonių šnabždesį, sklidę iš anapus tvoros.