Santrauka:
Labai jau sentimentalus, ir išdavikiškas posmelis, todėl nieko poeziškai gero, čia iš jo nuojautos taip sako. kol kas jokios remisijos.
Nebėgiok ratais aplink kvatojantį slėnį.
Ar Tau bitė sugėlė širdelę,
Ar meškėnas trečiu nagu įbrėžė?
Dabar kapsės kapsės sula nepasotinanti.
Nepamiršk, šioje pievoje
Ilgesius žvejoti draudžiama.
Ar turi nedegto molio ąsotėlį jai surinkti?
Tokie kieti neskambantys lašai skaudina žemę.
Rodos, atbėgs minotauras sidabriniais rageliais
Ir žvaigždei Tave paaukos.
Tai, kuri Tau gimus nubrėžė delne kelelius.
Per rankos upes teka sulos vandenys,
O Tu – pats tvenkinys – įskyli į žemę.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2006-05-06 02:11:55
Skamba vykusiai. Nors poezijoj esu žalias, tačiau kūrinyje aptikau, regis, tikrai pasisekusių momentų, kurie mano smegenyse sukėlė šiokių tokių minčių, sujudino raukšles. Duočiau visus penkis balus.
Vartotojas (-a): Irna Labokė
Sukurta: 2006-05-05 15:14:36
Nuostabus eilėraštis. Man labai artimas ir savas. Toks, prie kurio norisi sugrįžti. Ačiū!
Vartotojas (-a): Irna Labokė
Sukurta: 2006-05-04 22:32:22
Ar turi nedegto molio ąsotėlį jai surinkti? > Kam (jai) surinkti????
Patiko net labai šis eiliukas savo vidiniu švytėjimu, tik ta vietelė neaiški...