Vasario vėtros šėlo ir kvatojo
Ir pritarė joms pats dangus,
Kada gyvybę dovanojo,
Išrašęs snaigėmis ŽMOGUS.

Tik tau žydėjo visos gėlės,
Ruseno židinys jaukus.
O tu laimingas ir pašėlęs
Braidei po tėviškės laukus.

Bet paviliojo ievų kvapas -
Pabėgai tarsi kalinys,
Palikęs tik pradėtą lapą. -
Išblėso židiny ugnis.

Žiemos speiguos pusnynai šildė.
Per žemę ereliu skridai.
O ievos vis viliojo, girdė,
Apsvaigęs kelio neradai.

Lig šiolei prausia rasos vėsios,
Slepiesi po skliautu dangaus.
Benamis, varganas plevėsa -
Šešėlis buvusio žmogaus.