Mažas kambarėlis. Stalas. Kėdė. Kampe susigūžęs iš siaubo tupėjo mažas berniukas, gal penkerių- šešerių metų amžiaus. Jis lėtai lingavo galvą pirmyn atgal, pirmyn atgal, vis niūniuodamas senos lopšinės melodiją. Skruostais tekėjo ašaros, dideli sūrūs vaikiški lašai. Jį staigiai nustelbė kūdikio klyksmas, mažas, suspaustas, tačiau šaižus ir veriantis. Mažame namelyje po vieną languose įsidegė šviesos, bylodamos, kad namas gyvas. Šešėliai judėjo monotoniškai, mieguistai. Vis slinko, slinko, slinko. Kambarys, kuriame sėdėjo berniukas, persipildė balsų. Klyksmas. Visų akys nukrypo į lovą, kurioje gulėjo jauna moteris pamėlusiais skruostais ir sutaršytais plaukais.
- Ji mirė,- pasigirdo plonutis balselis ir tik tada visi atsigręžė į berniuką. Jis vis dar suposi, niūniuodamas įkyrią melodiją.


Virtuvė, kiek apšnerkšta, bet kvepianti aviečių uogiene ir cinamonu. Stalas, nors mažas, talpinantis kalną lėkščių ir neplautų puodelių.
- Ji nužudė mamą. Ji to panorėjo. Aš žinau, - tyliai kartojo berniukas tą patį jau kelintą kartą. Priėjo prie lopšio, sūpuojančio mažą padarėlį, ir išrėkė.
- Gėdos turėtum, - plėšė per žandą vaikui stambi moteris.


- Tėveli, nemušk jos. Tėveli,- maldavo vaikas, užstojęs savo mažąją sesutę nuo augaloto vyro.
- Tylėk, pats gausi dvigubai, - mojosi vyriškis lazda, stora ir sunkia, galinčia užmušti ir jį patį. Lemputė aukštai lubose ėmė spingsėti vis blankiau, blankiau. Staiga su dideliu ryžtu įsižiebė taip skaisčiai, kad, jeigu ne tokia situacija, visi būtų prisidengę akis. O tada sprogo, pažerdama milijoną mažų deginančių stiklelių po kambarį. Vyriškis, staigiai loštelėjęs galvą, netrukus atsitiesė ir tvojo mergytei per ranką.


- Dieve, ji turėjo negimti. Turėjo. Bet jis jos vis tiek nemyli, ji juk ne jo dukra. Neklausk, aš nežinau kieno.


Berniukas, jau beveik paauglys, sėdėjo prie suklypusio stalelio ir rankiojo iš obuolio graužto žemes. Tyliai, ramiai, susikaupęs. Mergytė sukiojosi. Smalsus amžius, kaip pasakytų senoliai.
- Mama tokia kaip aš, ar ne?
- Ne, - persigandęs suėmė už rankos mergaitę vaikinas,- ji visiškai kitokia.


- Tylėk, vaike. Neprieštarauk, - kai geria tas žmogus visada būna meilesnis. Tai jį ramina. – Bėk, pažaisk su pagalvėlėm. Paguldyk meškį. Traukis! – Nuo stalo iš eilės krito buteliai ir dužo pasiekę grindis, -nelįsk, gyvate, tu ne mano dukra.
Tą vakarą miške sudegė vyrų ręsta troba, kurioje jie linksmindavosi.


-Tėveli, ką šiandien valgysim? – iš mažos mergaitės lūpų išsprūdo  visai nevaikiškas klausimas. Pasirodo, jis buvo ne laiku ir ne vietoje. Vyras, paėmęs saują kruopų, nužingsniavo dideliais žingsniais į kiemą, sviedė kruopas ant tako ir paliepė:
-Susirink.


-Pažiūrėk, kas tavo tėvui, jis girtas, - rėkė vaikai prie seno pradinės mokyklos pastato. Jie buvo apstoję vidutinio amžiaus vyrą su šeriuota pasmakre ir įsigėrusiu į sielą „baltosios“ kvapu. – Alkoholiko dukra, alkoholiko dukra, alkoholiko dukra...
Šūksniai peraugo į nepereinamą kalną. Mergaitė ašarotomis akimis prasibrovė pro minią ir atsisėdo ant suolelio.
-Jis ne mano tėvas, - ramiai ištarė mergaitė.


Iš vaikų kurtų eilėraščių:

„Tėve, aš tave nušausiu,
Bet pirma nusipirk ginklą.
Tėve, tu juk jo negausi,
Jau greičiau sukalsi man inkilą.
Tėve, tu dvoki
Ir aš negaliu prie tavęs prieiti.
Tėveli, tu mane veji,
Nes aš ne tavo mergaitė.
Kodėl manęs taip nekenti?
Gal man geriau išeiti?“

Šaltas pustuštis kambarys. Mažoje erdvėje skraido garų kamuoliukai. Mergaitei tėvas neleido gulti į jo šiltą lovą. Ji įsitaisė ant sulūžusios girgždančios sofutės, išteptos riebalais ir tepalu, dvokiančios prakaitu ir kasdiene degtine. Bet tai visgi namai.


Saldus šokolado aromatas sklido iš miniatiūrinio geležinio puodo. Dangtis šokčiojo ir puodelis šnypštė it traukinys. Mergytė šypsojo. Įraudę žandai ir žvilgančios akys ją išdavė. Bet tik tai. Storulė moteris liepė mažylei gultis ir toji paklusniai nužingsniavo neplautomis grindimis. Po truputį kambarys prisipildė raudonų saulės spindulių. Puodas su šokoladiniu kvapu slinko pro duris link plačios išgulėtos lovos.
-O mamytė mėgsta šokoladą valgyti su pyrago gabalėliu, tuomet, ji sakė, nebūna taip saldu, - mergaitė pakabino didelį šaukštą karštos tamsios masės ir kišo pražioton burnelėn. Storoji moteris staigiai pakilo ir persižegnojo.


Ištrauka iš vaikų rašinių:
„... O mano mamytė gyvena danguje su angeliukais. Kartais ji aplanko mane. Ten danguje yra daug maisto – ir daržovių, ir obuolių, ir uogų, ir sausainių, yra mėsos ir duonos, netgi sviesto ten yra, - ten niekas negeria ir nesimuša. Mamytė sako, kad ten rojus, ir aš, jei būsiu gera, galėsiu ten greitai nukeliauti. Danguje gyvena zuikučiai ir nepikti vilkai. Ten niekas niekada neserga ir nieko nebijo...“


-Tėveli, kur eini? – prieš vyro akis išdygo maža mergaitė ir lėtai nužvelgė tėvo piktą veidą.
-Ne tavo reikalas, traukis, - vyras prarideno pro duris stiklinį butelį ir stumė ją. Durys užsitrenkė ir butelis liko lauke. Vyras keiksnojo dukrą, spyrė nunešiotus pusbačius į kampą ir krito į lovą.


Ta naktis buvo ilgiausias laikas, kurį jis išbuvo negėręs.


-Ehė, mes užsitrenkėme, - plyšojo vyro gerklė už plonų durų. Mergaitė, tamsiais lyg anglis plaukais, šypsojosi ir nuėjo. Raktas duryse dar keletą kartų pasisuko ratu, paskui iškrito, palikdamas rūdžių žymę baltose grindyse.


Mergaitė, prisilenkus prie storo languoto lapo, šiugždeno popieriuje raides. Durys atsilapojo ir pro jas pasimatė tėvas, iš visų jėgų traukiantis linksmą dainelę. Jis nusvirduliavo taku, palikdamas lašus nuo butelio kaklelio. Kambary išsiskirstė tyras pirmųjų žiedų aromatas ir degtinės tvaikas. Lova, visada išsiilgusi pagėrusių vyriškių, atsiduso ir išsilenkė ties viduriu. Priprato.


Mažas tamsus siluetas ant suolelio prie seno namo miško pakrašty judėjo į šonus. Jis laukė. Laukė tėvo, kuris turėjo parnešti algą. Viso mėnesio. Už algą jis pirks naują stalą, daug maisto, jiedu gyvens kaip gerai, augins karvę ir kiaulė atsives paršiukų, kiaulę pajaus, turės mėsos, karvę ji milš, darys sūrį, kaip iš miesto. Ir jis jos niekada nemuš. Bet jis algos neparneš...


Saulė pirmiausia suskubo apšviesti mažą kūnelį, susirietusį ant kieto medinio suolo. Širdelė plakė vis greičiau ir greičiau, o vilties liko vis mažiau ir mažiau. Švelni rasa, nuklojusi žoles, pamažu džiūvo ir galiausiai dingo. Per pievą, pražydusią pienėmis, žengė raudonžandis vyras, pirmenybę eiti suteikdamas karčiosios buteliui, paskui jau sau. Nesustojo jis prie mergytės, tiesiančios laibas rankutes priekin, neapkabino, nenuėjo kambarin, neatsigulė į lovą, nenumetė butelio. Jis žengė tolyn, senu tamsiu mišku, juosiančiu miestelį ir tingią upę. Jis žengė ir žengė, neketindamas sustoti.


Moteris, žilstelėjusiais plaukais ir tamsia suknele, šukavo mažos mergytės juodus plaukus. Vaikas tyliai, vos girdimai, užklausė:
-O jūs turit mamytės nuotrauką? – moteris pasikrapštė piniginėje ir ištraukė susenusį lapelį su moters atvaizdu.
-Ji dabar gražiau atrodo. Jos plaukai dabar juodesni, - mergaitė glostė išblukusią fotografiją pirštais.
-Dieve mano, Dieve mano, - atatupsta į sieną atsitrenkė moteris.



Klyksmas įlėkė pro praviras salės duris, atsvėrė sunkų dangtį, suėmė tvirtą ranką ir tempė. Senesnės moterys susisuko viena kiton ir gergždžiančiais balsais šnibždėjos. Atsiprašinėdama įbėgo moteriškė susitaršiusiais plaukais, paėmė vaiką glėbin ir nešė.
-Jis nemirs, negali, mama nenori, jis muš mamą, jis, muš mamytę, jis muš...


Traukinys puškėjo laukais laukais tarpais susitikdamas brolį dvynį. Sausakimši vagonai kelgėjo nuo juoko.
- Mamytė! – mergaitė ištiesė rankas pro langą. Moteris, sėdinti su ja, snaudė. – Mamytė! Mama, mamy...
Tau tarpu vaiko balselį iškreipė siaubingas spiegimas, peraugęs į tolimą švokštimą. Vagone liko tik jos kojytės, visada buvę plonos ir baltos.