Keliukas išties buvo bjaurus – purvas lipo prie botų, trukdydamas eiti. Kojos kaskart klimpdavo vis giliau ir truputėlis purvo su kiekvienu žingsniu patekdao į batus. Gilė jautė jį, slenkantį žemyn, į batų apačią, nusitaikiusį išpurvinti ir sušlapinti jos kojines. Tačiau mergaitė nieko negalėjo pakeisti, tą ji irgi gerai suprato, todėl tik dar sykį nusispjovė ir ėjo  tolyn.

Spjaudytis Gilę Bitę išmokė senelis, kai dar buvo gyvas. Tuo metu ji buvo vienintelė jo anūkė, nors vaikų turėjo net penkis – dvi dukras ir tris sūnus. Jis mėgdavo ją vadinti Bitute, kartais vesdavosi kopinėti medaus. Gilei tuomet tebuvo šešeri ar septyneri, jos garbanoti plaukai styrojo pasišiaušę į visas keturias puses, o priekyje trūko  dviejų dantų. Gilei patiko bitės, seneliui taip pat – bitėmis rūpinosi net prieš pat mirtį, kai namie mažai jau ką beveikdavo.

Aviliai šioje sodyboje atsirado dar prieš čia atsikeliant Gilės seneliams. Abu jie atvažiavo iš miesto – senelis ten dirbo kažkokiame fabrike, tačiau jam bankrutavus, nusprendė važiuoti į kaimą.  Pardavę butą nusipirko šią sodybą – šiek tiek apgriuvusią, tačiau gyvenimui dar tinkamą.

Tuo metu mama dar nebuvo gimusi. Praėjo dar porą metų, kol šeimoje atsirado pirmasis vaikas – senelis spėjo sodybą sutvarkyti, aptverti, apgenėti sodą ir kas svarbiausia, susipažinti su bitėmis. Jos, netekę savo šeimininkų, jau norėjo iškeliauti, tačiau senelis buvo pasirįžęs išsaugoti jas. O bitėms, pamažu, senelis pradėjo patikti – ateidavo, atsisėsdavo atokiai nuo avilių ir stebėdavo, kaip jos dūzgia, triūsia aplink savo namelius.

Tada gimė Ieva – Gilės mama. Po poros metų – dvyniai Jonas ir Marija, dar po poros – Kastytis. Jaunėlis Rimas gimė kai Ievai ėjau penkiolikti. Šeima buvo gausi, o gyvenant vienkiemyje darbo taip pat netrūko. Ieva, vos sulaukusi devyniolikos, išvažiavo miestan – ten, kur ir dabar gyvena.  Už metų gimė Gilė Bitė. Ieva liko viena su vaiku ant rankų. Tačiau nepasidavė, niekada nepasidavė.

Sykį Gilė Bitė paklausė mamos, kodėl kiti vaikai turi tėčius, o ji ne. Ieva tik atsidūsėjo ir pasakė:

- Matai, kartais mums atrodo, kad viskas bus gerai, tačiau nutinka truputį kitaip. Va, kai apsirengi švariais drabužėliais ir eini valgyti, juk galvoji, kad neišsitepliosi, taip? – Gilė linktelėjo galvą. – Tačiau kitą sykį makt ir užkrenta kasnelis ant švarių kelnių, kurias ką tik užsimovei. Taip ir su tėčiu – galvojau, kad viskas bus gerai, kad jis visuomet bus kartu, tačiau nėra. Ne ne, Gile, neverk. Juk tu turi mane. Ššš..

Nuo to laiko Gilė dažnai tėtį įsivaizduodavo ką tik persirengusį – jis ateina prie stalo, mama paduoda jam lėkštę su maistu. Jis atsargiai valgo, o tada apsitėškia kelnes. Jo akys išsiplečia, jis nieko nesakęs atsistoja, išeina iš namų. Ir niekada nebegrįžta.

Dabar ji jau supranta, kad nebuvo nieko panašaus. Tačiau kai jai buvo septyneri, ši istorija puikiai užpildė tą tuštumą širdyje. Tada, kai buvo tėvelių šventė mokykloje ir visi vaikučiai stovėjo įspraudę vieną rankutę į mamos, o kitą – į tėčio delną, ji smarkiai abiejomis rankomis laikė mamos ranką ir mintyse sau daugybę kartų kartojo tą išgalvotą istoriją.

Gilė akylai dairėsi po mišką. Noros nesimatė – ji buvo jau beveik viduryje miško. Nesinorėjo eiti toliau, o ir kojas maudė.

- Nora! Nora!

Siaubas. Gilė galėjo prakeikti tą šunį. Norėjosi tiesiog griūti ant žemės ir prasmegti. Eiti namo nieko nepešus Gilei atrodė nesąžininga – ne, ji nenusileis kažkokiai išpaikintai laikai.

Kurį laiką pastovėjusi vietoje  ir pašūkaliojusi Norą ji vėl patraukė pirmyn. Kojas statė atsargiai, vis besidairydma po mišką. Gal kur pamatys  ją šmurkštelint. Tačiau kalaitės  niekur nė kvapo nebuvo – jokių pėdsakų purve, negirdėti jokio lojimo ar inkštimo.

Gilės susierzinimas jau lipo per kraštus, kai tolumoje Nora įšoko į keliuką. Atsisėdo, atsukusi snukį į Gilę ir šiek tiek pakreipė galvą, tarsi laukdama kažko neįprasto. Gilė pabandė ją pašaukti, tačiau Nora nesijudino. Taigi Bitei teko eiti iki  jos.

- Tu, maža niekše, aš tau gyvai odą nudirsiu! Po galais, Nora! Aš per tave turėjau baladotis į šitą mišką! Pažiūrėk į mane! Mano plaukai šlapi! Aš visa permirkusi!

Aišku, suprantama, Norai mažai rūpėjo Gilės Bitės permirkę drabužiai ar šlapi plaukai. Pagaliau ji gavo taip norėtos laisvės. Na, šiaip jau Nora girdėjo kitus šunis, lojančius pamiškėj, todėl ją  visai traukė nubėgti pasiuostinėti į kaimą.

Gilė buvo jau visai čia pat. Iš kišenės išsitraukė pavadėlį ir jau lenkėsi prisegti šunį, tačiau Nora apsukriai šmurkštelėjo pro jos rankas ir nudūmė tolyn.

- Nora! Po šimts velnių! Aš tave primušiu kai pagausiu!