Daug kaimiečiai prikalbėjo apie šmėklas, velnius, vilkolakius, laumes ir visokius kitokius, būtus ir nebūtus sutvėrimus. Daug pripasakojo girdėtų, matytų ir išgalvotų nuotykių. Nepaisant visų gandų, Reiškulio sodyba neilgai stovėjo tuščia. Vladui su Ona rūpėjo kuo greičiau joje įsikurti, bet trūko pinigų, O Jurevičienė laukti nenorėjo. Ilgas bemieges naktis svarstęs ir galvojęs, Vladas pagaliau ryžosi ir paprašė savo vaikystės draugo pagalbos. Antanas mielai sutiko paskolinti trūkstamus pinigus. Prieš pat Kalėdas Vlado šeima persikėlė į Reiškulio sodybą. Susėdus pirmos vakarienės naujoj vietoj, Vladas tarė:
– Na va. Ir vėl mes naujakuriai. Prasiskolinom. Iš kur tik reikės sutaupyti?.. Nu nors tiek gerai, Žanutei mokykla bus arčiau...
– Aš bijau...bijau troboj būti. Velnio bijau. – Išgąstingai suzyzė Žana. Motina ją pasisodino ant kelių, priglaudė prie savęs, glostė jos šviesią, garbiniuotą galvelę.
– Nėra,  Žanute, jokio velnio. Žmonės išsigalvoja nebūtų dalykų ir pasakoja vieni kitus gąsdindami. Pagyvensi – pamatysi, kad nėra jokio velnio. – Ramino ją ir tėvas.
– Yra, yra. Aš tau jį parodysiu kada nors, – suprunkštė Regina, – pamatysi koks jis gražus, švelnus. Visai kaip mažas ožiukas...
– Nutilk, tu, pajodžarga. Negąsdink vaiko, – subarė ją tėvas, – eik gult vėjų nepūtusi
Žana, tik būsima pirmaklasė mergiotė, labai bijojo velnio, bet dar labiau bijojo Reginos. Gerai prisiminė, kaip sesuo ją žydu gąsdino. Tėvai kažkur buvo išvažiavę visai dienai. Namuose jos buvo vienos. Žiema. Gražiai snigo. Visas kiemas buvo baltas, lygus, net katino pėdelės nesimatė. Visas rytines pėdas senai užklojo sniegas. Rainis džiaugėsi, kad jo niekas nevaro laukan ir mėgaudamasis šildė savo pūkuotus šonus ant priemūrio, kur vakarais susėsdavo visa šeima, slėpdamasi nuo per langus besismelkiančio šaltuko. Regina pasakė, kad eina į tvartą gyvulių pašerti ir išėjo. Tik kažkodėl išėjo ne į lauką, o į kamarą. Žana gerai girdėjo kurios durys trinktelėjo, nors net nepažvelgė pro langą, taip buvo užsiėmusi bandydama pasiūti iš nosinės naują suknelę savo skudurinei lėlytei. Tą vieną ir teturėjo. Regina ilgokai negrįžo, bet Žana turėjo tiek daug darbo, kad jos visai nepasigedo.
Pasigirdo stiprus beldimas į duris.
– Prašom, – atsiliepė Žana.
Plačiai atsilapojo durys ir įvirto gauruota būtybė, didžiuliais, išklypusiais batais. Bet...jie nebuvo snieguoti. Jie nebuvo snieguoti!
– Aš žydas. Aš žydas. Tuoj tave įsikišiu į maišą ir išsinešiu...
Žana žiūrėjo į jį ir kažkodėl nebijojo. Ją suėmė linksmumas ir ji nusijuokė. Žydas išplėtė maišą ir mėgino užmauti mergaitei ant galvos. Bet toji įnirtingai gynėsi.
– Pasakyk kur mama slepia skrynios raktą, tada paliksiu, o jei nepasakysi tuoj kišu į maišą ir nešuosi.
– Nesakysiu, tu bjaurus ,žyde, nes pati nežinau, – Žana sugriebė pakulinę žydo barzdą ir iš visų jėgų trūktelėjo. Barzda atsiskyrė nuo veido, žydas puolė pro duris, paskui save vilkdamas į jo barzdą įsitvėrusią mergytę. Prie durų Žana paleido barzdą ir puolė prie lango. Norėjo pamatyti, kaip žydas bėgs per pusnis. Bet žydas nebėgo laukan. Jis puolė kamaron, o netrukus iš ten parėjo Regina. Kieme, kaip ir anksčiau, sniegas buvo lygus. Nesimatė nė vienos pėdelės, tik iš dangaus vis dar dribo didelės, purios snaigės.
– Kas čia buvo? – Paklausė Regina.
– Kodėl tu gąsdinies? Pasakysiu tėčiui.
– Durnė tu. Ko čia sakyti? Juk mes taip smagiai pažaidėm...
Tai prisiminusi, Žana vis labiau spaudėsi prie mamos šono ir baigščiai žvilgčiojo į tamsias kertes. Nežinosi, ką ta Regina gali sugalvoti. Gyvenimas naujoj troboj jai neatrodė būsiąs smagus. Ne kartą ji pasislėpusi verkė, kai sužinojo, kad tėvai pirks Reiškulio trobą.  Bet tikriausiai jos baimintasi veltui. Regina juk žino, kitaip nesakytų, kad velnias panašus į mažą ožiuką. O ir kambariai atrodo visai jaukūs ir gražūs. Tikriausiai ir velniai, kaip ir žydai tėra tik žaidimas gąsdinti. Krosnyje linksmai šokinėja liepsna, rydama sausas pliauskas, kurios spragsi be perstojo. Kibirkštėlės kyla aukštyn, lyg mažos žvaigždutės ir dingsta juodoje kamino angoje. O gal velniukas vis dėlto yra? Bet jis mielas. Žana pasistengs su juo susidraugauti. Tikriausiai jo kailiukas labai minkštas. Toks kaip mažo kačiuko, kuris dabar, susirangęs į kamuoliuką, miega priešais krosnį. Tikriausiai jo ragučiai maži ir jis visai nemoka badytis. Šokinėja, kaip veršiukas, retkarčiais sumykia ir lyžteli ranką aštriu liežuviu. Jo ir uodegytė visai kaip veršiuko. Tik ausys ne tokios ilgos. Štai strikinėja po aslą, linksmai pasispardydamas. Žana ištiesia rankytę, glosto purų kailiuką, užčiuopia ragiukus, pakaso kaktytę. Velniukas prunkščia, purto galvytę ir kviečia mergaitę ant jo pajodinėti. Žana apsikabina jo kaklą ir laikosi stipriai – bijo nukristi. O velniukas tik lekia ratu asloj. Jai taip linksma, taip gera ir ji taip myli velniuką... Prisiglaudžia veidu prie karčių ir jai taip gera, taip gera. Jiedu šuoliuoja jau ne asla, o žvaigždėtu dangum...
– Nešu Žanutę lovon. Užmigo mano darbininkėlė. Nurink, Reginute, indus ir einam visi miegoti. Rytoj tiek daug darbų laukia. – Ona ima ant rankų miegančią dukrą, pabučiuoja ją į žanduką. Mergytė apsiveja rankytėm jos kaklą ir nusišypso pro miegus. Sapne ji linksmai žaidžia su velniuku ir net nenujaučia, kad jisai Žaną lydės visą jos gyvenimą.