Mūsų kvartale kiurksojo begalės apleistų namų užkaltomis langinėmis. Sesuo nuolatos burbuliuodavo, jog kieme neįmanoma susirasti padoresnių draugių, o man driskiai nekeldavo pasidygėjimo, priešingai: lipdavau su jais ant stogo ir spardydavome kamuolį, garsiai šūkaudami ir apsimesdami prie stogo atbrailų krentantys į bedugnę, kamuoliui nuriedėjus prie aliuminių apkalčių, saugančių mūsų žaidimus nuo nelaimės.
          Priešingame name, raudonų plytų fasade įsispraudusiame lange, gyveno pasiturinčių verslininkų šeima. Jaunas vaikinas nuolatos skaitydavo sprindžio storumo knygas, išsitiesęs ant palangės ir kartkartėmis abejingai pažvelgdamas manęs link. Tačiau mane domino Ji, kaip įtariau,  strazdanoto berniūkščio pusseserė, apsilankanti kiekvieną savaitgalį artimų giminaičių bute. Tai Ji plačiai atverdavo langines, pasisveikindavo, o lietui lyjant linksmai niūniuodavo girdėtas per radiją melodijas. Buvo gerokai vyresnė už mane, kokių septyniolikos metų, strazdanota ir labai guvi.
      - Sveikas! - Atsimenu, pirmąkart šūktelėjo ji. - Wilde\'as nuolatos sakydavo, jog Les deux points faibles de notre époque sont le manque de principes et le manque d\'imagination.* - greitai, lyg ir man, išbėrė Ji prancūziškai ir dingo kambario gilumoje. Buvo apyšviesis sekmadienio rytas. Iškišęs galvą pro langą norėjau paklausti, kas tasai Wilde\'as, tačiau, tarp vėjyje besiplaikstančių melsvų užuolaidų išvydęs vaikigalio veidą ir akiplėšiškai į mane išplėstas akis, uždariau langines.

          Šiandien – Melagių Diena. Vos pramerkiu akis, virš savęs išvystu balsvas lubas, nutepliotas pirštų antspaudais, užsilikusiais nuo pašėlusio keturioliktojo gimtadienio. Žinau: atlaikysiu visus išbandymus. Apimtas nekantros strykteliu iš lovos ir įvijais laiptais nusileidžiu į svetainę.
          Įjungtas burzgia televizorius, mama, pasisveikinusi, sutaršo mano plaukus, o sesuo timpteli pižamą žemyn. Nuraudęs slepiu dryžuotas kelnaites po pižama ir sėduosi prie stalo.
      - Šįryt gavai laišką. - tepdamasis sumuštinį, pradeda tėvas.
      - Tiksliau, laiškutį, - šypteli mama ir dar kartą sutaršo mano plaukus.
      - Mažutį, nieko ypatingo, - nuo sviesto akių nepakelia ir antrina mamai tėtis.
      - Liaukis, Teodorai. - Kumšteli ji pašonėn tėvui ir skambiai nusijuokia, nežymiai linktelėdama man, tarsi pritardama kažkokiam neaiškiam mudviejų suokalbiui.
         Tąryt buvau tikras: tas mažytis suglamžytas popierėlis mamos delne, atkištas tiesiai prieš akis, yra nuo Jos.

          „Aš tikiu. Lyg vis dar mažas vaikas tikiu, jog pasaulis už mano lango rėmų yra daug platesnis, nei jį regiu, nei jį matai Tu, nei dangaus skliautas, it besienis burbulas, nubrėžtas virš mūsų galvų, leidžia mums numanyti, kur yra pabaigos pažinimo, suvokimo...
Aš kalbu apie meilę. Šiandien – apie meilę tau.“

          Nieko nesupratau. Varčiau laiškutį tarp pirštų, vėliau prispaudžiau savo kambaryje ant stalo, po stiklu, lyg inkliuzą gražios akimirkos.

          Po kelių dienų į laiškučių žaidimą įsitraukiau ir aš pats. Atsivertęs keletą tėvo  knygų,  susieškojau skambių frazių ir sukurpiau laiškelį:

          „Sveika, kaimyne. Tu velniškai graži. Kaip tas naktinis dangaus skliautas, apie kurį bylojai. Pažinimas – tai mus užklumpančio džiaugsmo pavadinimas, kuomet apie Visatą sužinome naujų paslapčių. Ši paslaptis, kurią dabar byloju – tai meilės pažinimo.“,

kurį tuoj pat pasiunčiau pavėjui jos lango link. Matyt, vėjas buvęs man nepalankus. Rašteliai vienas po kito leidosi į po langais telšančias balas lyg irzlūs nedori begėdžiai. Galiausiai ketvirtoji žinutė pasiekė adresatą ir, prasibrovusi pro lengvutes užuolaidų garbanas, nusileido ant kambario grindų.
          Ėmiau laukti savaitgalių ir Jos pasirodymų, kuriuos siejau su man rašomais žodžiais.

          „Tiesa niekuomet nėra švari ir retai esti paprasta. Kitavertus, šiuolaikinis gyvenimas būtų nuobodus, o literatūra – visiškai neįmanoma.“**

          Jie buvo kupini tokio artimumo, tarsi kažkas alsuotų šalia manęs, stebėtų kiekvieną akimirką ir pažinotų mane geriau, nei aš pats. Keturiolikmečio sielą tai jaudino labiau nei kas kitas, tad savaitgalinius pasibėgiojimus ant namų stogų greitai iškeičiau į dvi dienas trunkantį laukimą, kurį apvainikuodavo netikėtai ant palangės atsirasdavę meilės žodžiai.

          „Tu – gražus žmogus. Matau, ką veiki, žinau, ką galvoji, jaučiu, koks esi.“

         Laiškeliai visuomet buvo paslėpti už popierinio lėktuvėlio sparnų.
         Keturiolikos metų meilė platesnė už vandenyną, vėliau ji gūžiasi, lyg išgąsdinta metų naštos ar paklydusi tarp pasirinkimų. Tai aš supratau jau būdamas brandaus amžiaus, niekuomet nebejautęs to, kas užplūsdavo krūtinę bevartant rankose vis naują popieriaus skiautelę ir greitomis permetant akimis negrabiai surašytus žodžius, skirtus tik man, ir niekam daugiau šiame Pasaulyje.
          Prisimenu pirmąjį savaitgalį, kuomet Ji nebepasirodė. Gurkšnojau pieną iš didžiulės stiklinės ir, prilipęs prie palangės, čirškėjau savame kailyje, negalėdamas nurimti. Ši meilės epopėja tebuvo vos įsibėgėjusi. Tyla, lyg akivaizdi tiesa Jos nebuvimo, dvelkė mano lango pusėn švelniais vėjo gūsiais.
          Pasisveikinau su berniūkščiu, staiga išlindusiu pro langą užverti langinių, o tuomet lėtai nusileidau į svetainę. Mama vakarienei ruošė kiaulienos kotletus pievagrybių padaže.
         Bėgo savaitės, valandos, minutės. Pomokyklinėmis valandomis ėmiau šlaistytis plačiomis miesto alėjomis, ieškodamas nuotykių, ir mano dėmesį patraukė kiti dalykai, mintis nuo raudonose plytose paskendusios mergaitės nutolinusias link berniukiškų šėliojimų.

         Tą popietę langas į mane žiūrėjo juoda kiauryme. Atlapotų langinių šonuose neskraidė  melsvosios užuolaidos, tad galėjau geriau matyti, kas dedasi kambario gilumoje.
          Jis sėdėjo pusnuogis, pasirėmęs į sieną ir ramiai kalbėjosi su Ja.
      - Kiaulė! - pribėgęs prie lango, sublioviau, jie staiga pasisuko į mane, aš atšokau atatupstas ir pasislėpiau kambario kampe. Akistata su Ja buvo skaudi: sukaupęs drąsą vėl prikiūtinau prie lango ir staigiu mostu užvėriau langines. Abu stovėjo lango šešėlyje ir žvelgė tiesiai į mane, tada Ji kažką šūktelėjo, bet aš, čiupęs kamuolį į rankas, patraukiau ant stogų. Juk buvo velniškai saulėta diena.
          Po daugelio metų supratau, jog laiškus, kuriuos gaudavau tais šviesiais pavasario ir vasaros savaitgaliais, rašydavo berniūkštis. O keista: nes tokios meilės, plačios lyg vandenynas, nebejaučiau jau niekam.



* Du mūsų laikų trūkumai tai yra principų stoka ir vaizduotės trūkumas. (pranc.) Oscar Wilde frazė.
** Oscar Wilde frazė.