Strėlė danguje
melsvas sparnas ant žemės šešėlio
priglobtas esu
saulės sapnais
apakęs lyg kurmis
tarp horizontų
ieškau pamesto savęs
po ežerų paklodėm
aukso skrynios dumble
užtroškęs
pritrūkęs kvėpavimo
užkimbu ant žvejo lazdos
niekingas kirmėliūkštis
Veneciškai virtęs aukso žuvim
kažkam noras esu
jei spindintis pelekas
kažkam grobis
jei sumenkęs trūkčioju valą
ir kurgi žemiau
už žemės gelmes
kurgi aukščiau
jei pėdos ne oro pūslių plėvės ant rankų
jei horizontiniu rėžiu
laikausi tarp paklydimo
dangaus ir žemės
strėlės aukštybėj
ir girgždantis žvynas upelėj
O tarp jų tik aš.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): AmberSea
Sukurta: 2011-01-14 10:37:02
Ačiū :)
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2011-01-14 00:13:16
Paniręs į šią jūrą, kaip sakė Taurija, radau daug gintarų.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-01-13 15:52:47
Amžinas ieškojimas savęs...Patiko metaforos.
Anonimas
Sukurta: 2011-01-13 14:05:06
Gilia potekste, puikus kūrinys. Amžinasis ieškojimas savęs didžiulėje gyvenimo jūroje.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2011-01-13 13:44:27
Poezija. smagiai skaitėsi. (pavadinimas negeras, nepoetiškas, tiesmukas, ir tokį poetinį tekstą spraudžiantis į buitinį įprastinio gyvenimo suvokimo rėmą.)
visumoje, man gražu prasideda "ieškau pamesto savęs
po ežerų paklodėm " --- ir iki pabaigos. (o dabar dar taip žvilgterėjau, kad ta poezija nuo tos vietos gali ir prasidėti, tada dar geresnė. Pavadinimas tai labai prastina viską, rėmina tiesmukai, stereotipiškai, tiesiog apvagia tuo rėmu tą poeziją. Man patiko, ypatingai be pirmų šešių eilučių ir žinoma atmetus pavadinimą, visiškai šalin.)
Tik nuomonė, vieno iš skaitytojų.