Taikieji riteriai šiąnakt man teisybės išmanymą atleido
Ir atgailai susiverti perlų rožinį liepė.
Akis dengiaus nuo švytėjimo, o jie man pirštus nukapojo.
Aš pataikavau – sakiau, kad džiazo žingsnį galiu išmokyti.
Jie trenkė per skruostą – gi Dievui nereikia šokėjų,
O mano tylą prikalė prie kryžiaus.
Aš didi nusidėjėlė, nemoku posūkiais šliaužioti,
Kiekvienam kelyje nuorodos, iš kur atėjau, lieka.
Juk tik norėjau auksu verkiantį veršį per ežerą pervesti,
Kad geltonais plaukais jis man spjautų –
Apkaltino nelabieji Magdalenos garbinimu.
Aš išbarsčiau žodžius seniai prieš jiems gimstant,
Dabar išmokau, kaip jų barzdas reikia skusti.