Lijo. Lašai stukseno į metalinę namo palangę. Gilė stebėjo dangų tarsi tikėdamasi, kad kažkas nužengs iš aukštybių ir lieps visai šitai nesąmonei liautis. Lietus nesiliovė jau ketvirta diena – protarpiais aprimdavo, tačiau kol ji pasirengdavo paltą ir guminius batus, kol apsimuturiuodavo gerklę storu močiutės megztu šaliku, lietus vėl prasidėdavo. Aišku, Gilė vis tiek išbėgdavo laukan kartu su Nora, gražia juoda laika. Jos šiek tiek palakstydavo, pasitaškydavo balose, tačiau pakilęs vėjas priversdavo grįžti namo, užsidaryti langus ir duris, atsisėsti ant palangės ir tikėtis, kad rytoj danguje jau bus saulė.

Išties Gilę vargino visas šitas kaimas. Ji niekada nejautė didelių simpatijų šiai vietai. Tačiau jos mama pageidavo čia būti per visas Gilės atostogas ir kartais net savaitgaliais. O jeigu ji atsisakydavo, mama turėdavo pasiruošusi atsakymą:

- Gile Bite, jeigu tu dar kartą man pareikši, kad tave užknisa tas kvailas kaimas, aš prisiekiu, išgrūsiu tave ten gyventi.

Čia būdavo dar visai pakenčiama, Gilės manymu, jeigu atvažiuodavai vasarą ar rudenį, kai puikus oras. Tačiau žiemą, kai šalta ir daug sniego, arba žliaugiant štai tokiai rudeniškai liūčiai, čia darydavosi nepakenčiama. Nora jau buvo per sena, kad norėtų ilgai žaisti, o artimiausiai gyvenantis bendraamžis – Tomas – už keturių kilometrų. Kartais jie susitikdavo, kai Gilė vesdavo Norą pasivaikščioti.

Labiausiai Nora mėgo pasivaikščiojimus miške. Ji buvo graži, juoda Sibiro laika, baltomis letenėlėmis ir ant krūtinės šviečiančia balta dėme, kuri priminė strėlės antgalį. Per visą mišką vinguriavo daug kartų pravažinėtas takas, pakankamai lygus, tačiau pavasarį jį vis tiek kai kuriose vietose apsemdavo.

Tomo šeima gyveno kitoje miško pusėje. Kartais Gilė Bitė su Nora nuklysdavo tolokai į mišką, taip, kad girdėdavosi Tomo šuns skalijimas, tada kalaitė pasileisdavo tolyn link to lojimo. Aišku, Gilei nelikdavo kito pasirinkimo, kaip tik dumti paskui ją.

Tomas buvo šiek tiek kitoks nei visi kiti. Jis mėgo kurti istorijas. Vienąsyk, kai netikėtai prasidėjo audra ir Gilė negalėjo grįžti namo, ji sėdėjo pas jį namie supamoje kėdėje susiukusi į pledą ir klausėsi. Išties jis kurdavo nuostabias istorijas. Labiausiai Gilei patiko apie debesį ir vandenyną.

- Kartą danguje buvo toks debesėlis, - kaskart pasakodamas šypteldavo Tomas. – Jis be proto mylėjo vandenyną. Tačiau debesėlis buvo taip aukštai, o vandenynas taip žemai. Debesėlis buvo toks mažas, o vandenynas toks didelis... Kartais jis bandydavo nusileisti kuo žemiau, kad galėtų iš arčiau pažvelgti į tą neaprėpiamą grožybę. Tai buvo Ramusis vandenynas, didžiausias iš visų – debesėlis svajodavo kadanors nusileisti dar trupučiuką žemiau, prisiliesti prie jo, pajusti jo nuolatinį bangavimą, tačiau, deja, negalėjo.  Kas vakarą, prieš užmigdamas, debesėlis palinkėdavo vandenynui saldžių sapnų ir jam atrodydavo, kad vandenynas nurimsta ir panyra į sapnus.

Debesėlis buvo mažiausias iš visų debesėlių, jis augo labai iš lėto, todėl niekas neleido jam lyti. Visi vis kartodavo – kai užaugsi, tada. Ir nors debesėlis buvo vyresnis už daugelį kitų, jis nė karto nebuvo lijęs. Ir vieną dieną, stebėdamas savo mylimą vandenyną, jis  nusprendė pabandyti. Susikaupė, užmerkė akis ir...

- Na, kas toliau? – klausdavo Gilė. Tomas visuomet nutildavo ties šia vieta.

- Tu sugalvok pabaigą, - sakydavo.

Ir Gilė galvodavo. Kartais debesėlis lydavo ir lydavo tiek, kad jo nebelikdavo – jis pats tapdavo vandenyno dalimi. Kartais debesėliui taip ir nepavykdavo išspausti nė menkiausio lašelio. O kartais išlašėdavo vienas vienintelis lašas, tačiau jis suteikdavo debesėlui tiek laimės...

Tas kvailas lietus vis nesiliovė – Gilė kurį laiką buvo paskendusi apmąstymuose, tačiau Nora atslinko ir ėmė glaustytis prie kojų. Tai trukdė jai susikaupti, taigi ji apsiovė guminius batus, įlindo į lietpaltį ir apsikamšiusi taip, kad kuo mažiau sušlaptų, išlindo laukan. Nora taipogi šmurkštelėjo pro duris. Nubėgusi prie tvoros laiminga atsitūpė.

Senelės sodyba buvo niūroka. Senas, medinis namas, kuriame ji gyveno, tvartas, šulinys ir tolyn vinguriuojantis keliukas, kuriuo truputį paėjus rasdavai vartelius. Pernai vasarą Gilė su mama perdažė sodybą, tačiau dažai jau spėjo truputį atsilaupyti – iš po geltonos spalvos boluoja pajuodusi mediena.

Gilė prisėdo prie šulinio. Lijo, tačiau vėjo beveik nesijautė. Iki atostogų pabaigos liko dar savaitė – mergaitė meldėsi, kad tas lietus liautųsi. Jeigu jai reikės tokiu oru čia pabūti dar bent dvi dienas, ji tikrai išprotės.

Nora įsmuko pro truputį praviras tvarto duris. Gilė pašoko iš vietos ir nubėgo paskui ją.

- Nora! Mergyte! Pas mane!

Tačiau Nora nė nesiruošė klausyti. Jai taip pat nusibodo tupėti namuose ir valkiotis iš kampo į kampą. Atsisukusi žvilgtelėjo į paskui ją bėgančią Gilę Bitę ir sulėtinusi žingsnį stryktelėjo per tvorą.

- Nora! Po velniais, - nusispjovė Gilė. Kartais ji tiesiog siaubingai nekentė šito šuns.

Priėjusi prie tvoros ji taip pat perlipo per ją ir šūkaliodama kalaitę patraukė link miško. Žinojo, kad Nora niekur kitur nebėgs, tačiau per tokį bjaurų orą, kai keliukas tikrai bus siaubingai pažliugęs ir slidus, kai reikės klampoti ir kojos atrodys tarsi švininės – kur gi matyta tokiu oru eiti į mišką! Dar kartą nervingai nusispjovusi Gilė patraukė Noros pėdomis.