Seniai nesiryžau parašyti, kas šauna į galvą arba kažką itin svarbaus. Gal todėl, kad dabar –  tuščias  laikas, kaip baltas popieriaus lapas: užpustytas, užsnigtas kelias, takas, takelis, kurio niekas nenori arba tingi nukasti, apsivalyti, kad būtų lengviau eiti, važiuoti, judėti, pagaliau prisėsti ant suolelio vaizdingame parke...

    Dažnai neteisingai elgiasi ir tas, kuris nieko nedaro, o ne tik tas, kuris ką nors daro.*

    Vis dar snyguriuoja, sniegas nutirps savaime, atšilus orams. Šiuo metu brendame per pusnis  puškuodami ir keiksnodami orą, kitus, save, ir savo likimą. Kartais paslystame ir skaudžiai krentame lygiame kelyje ant sniegu padengto leduko. Sunku išlaikyti pusiausvyrą, kai vėjas it  adatėlėmis, užlipdo snaigėmis akis. Šaltukas prasiskverbia pro striukės rankoves, lenda pro atlapus, šaliką, plaukus – link smegenų.
    Varnų būrys, pajutęs artėjančią  pūgą, garsiai krankdamas lekia ton pusėn, kur ras sau užuovėją ir prieglobstį. Žvirblių porelė įsitaiso tarp tankių žalių tujos šakelių. Gudruolė šarka nusitaiko į zylėms skirtą nesūdytų lašinių gabaliuką, bet jei nesiseka „nuglemžti“ gardaus kąsnelio, nes nėra kaip atsitūpti – virvelė per daug ilga ir plona.
    Benamė katė, gyvenanti kažkurio namo lauko sandėliuke, seniai jau laukia progos pačiupti gudruolę ir sočiai pasisotinti, pamaitinti išalkusius kačiukus, tačiau didelės sniego pusnys neleidžia rainajai arčiau priartėti nepastebėtai prie šarkos, kuri lig šaipydamasi iš jos vikriai judina ilgą savo uodegą, tai į vieną, tai į kitą pusę.

   Neprotingoms būtybėms duota viena siela, protingoms duota mąstančioji siela.*

    Filosofinės mintys pasakytos Romos imperatoriaus Marko Aurelijaus, gyvenusio 121 – 180m. po Kristaus, apie žmogaus padėtį pasaulyje ir šiandien nepraranda savo aktualumo. Žmogaus protas nedaug pasistūmėjo į priekį, o gal būt netgi sumenkėjo, tapo savanaudiškas, egoistinis, pagrįstas daugiau materialiniais dalykais, nei dvasiniais.
    Restauratorius, sluoksnis po sluoksnio, atidengia viduramžiais tapytą paveikslą, freską. Darbas reikalauja  kruopštumo, išmanymo ir kantrybės. Jo akyse atsiveria ištisi amžių kultūriniai  klodai ir istorijos fragmentai, tačiau pirminis originalusis dažų sluoksnis yra pats vertingiausias. Netgi primityvus siužetas, piešinys atgauna savo neįkainuojamą meninę ir istorinę vertę.  Neatsargi  restauratoriaus klaida gali nulemti daug ką ateities kartom.

   Viskas keičiasi; ir tu pats nuolatos  keitiesi ir nyksti, taip pat ir visas pasaulis.*
    Kitų nuodėmes palikime ten, kur jos padarytos.*

    Bandau įsivaizduoti ateitį, prigrūstą  elektronikos, kompiuterinio valdymo ir mechanizmų. Žmogaus judėjimas – minimalus, tenka tik pajudinti pirštą, nuspausti valdymo klavišą, ar tiesiog mirktelėti, ir…
    Griūna šimtamečiai medžiai, pjaunami visureigių robotų. Vietoj jų kyla stiklo – metalo konstrukcijų dangoraižiai, tiltai, viadukai, betoniniai takai;
    Mašinos neturi širdies ir proto. Joms – tas pats, ką daryti.
    Sunyksta įprastoji flora ir fauna, niekam neberūpi žolė, medžiai, gėlės, drugeliai, stirnos… tu ir aš;
   Saviraiškos priemonės – modernizuotos, be muzikos garsų ir poetinės lyrikos.
    Nebelieka ašarų, arba jas nušluosto šalta roboto ranka;

    Išnyko džiaugsmas.

   Dėkui?

    Gal kažkada ir dėkosime sau už tai, kad prisiminsime tą kruopštų restauratoriaus darbą, kuris jau tapo istorija.  Dėkosime sau už ilgesį, troškimus, fantazijas ir  prisiminimus, kad kažkada:

    Už lango snigo. Žvirblių porelė  linksmai čirškė tarp žalių tujų šakelių.Gudruolė šarka ruošėsi “nuglemti” nesūdytų lašinių gabalėlį…

   Benamė katė pamaitino savo išalkusius kačiukus.


B.d.

*panaudotos citatos iš Marko Aurelijaus knygos „Sau pačiam“