ATRADIMAI

Veineris nespėjo įjungti kompiuterio, kai patalpą užliejo akinanti šviesa, ryškesnė už tą, kurią skleidė dulkinos lempos. Su šviesa tvoskė galingas ugnies gūsis. Nuo liepsnos iš karto užsiplieskė lentynose gulinčios bylos ir kiti dokumentai. Julijus, nesuvokdamas kas čia vyksta, šoko į pasienį, tačiau tikslo nespėjo pasiekti, nes nuo kaitros užsiliepsnojo jo drabužiai. Tesvinas išsigelbėjo tik atsitiktinai, ant sienos pastebėjęs gesinamųjų miltelių paketą. Užtrukęs keletą sekundžių jis apibėrė save gesinimui skirta substancija ir suriko patalpos gale stovinčiam Robui:
- Velnias griebtų šituos monstrus! Mes turime iš čia dingti, nes tie susnos pribaigs mus. Vėliau, jau nurimęs, nusivylusiu balsu pratarė:
- Apie ieškomą tiesą turėsime tik pasvajoti...
Viduje likti buvo iš tiesų pavojinga nors, sureagavus senai priešgaisrinei sistemai, patalpoje įsigalėjusi ugnis buvo numalšinta. Kabinete susitelkė tiršti dūmai, kurie trukdė ką nors veikti ir kėlė grėsmę regionierių gyvybei. Tik dujokaukės abiems vyrams išgelbėjo gyvastį. Užsimaukšlinę  jas ir, patikrinę ar tos apsaugos priemonės yra sandarios, jie laukė kas  bus toliau.
Robas Veineris net iš šitokiomis aplinkybėmis neatsisakė minties sužinoti šių labirintų paslapties. Net ir neįjungęs kompiuterio jis nepasimetė. Ant stalo pastebėjęs gulintį atsuktuvų komplektą buvęs patrijus skubiai išlaisvino kompiuterio kietąjį diską ir įbruko jį į uniformos kišenę.
- Kam jo tau reikia? – pasidomėjo Julijus.
- Pravers. – tik tiek atsakė bendražygis.
Paskui Veineris pridūrė laikydamas paruoštą kovai ginklą.  Ir ištarė:
- Laikas slinkti pirmyn.

Vestibiulyje pro pravirų durų kiaurymę nieko nesimatė. Apsižvalgę jie du nuėjo į erdvios patalpos centrą. Iš ten  pastebėjo vienoje iš sienų žioruojančią skylę, kurios anksčiau nebuvo.
Iš patirties  abu suprato, kad čia būta psichodemų, kurie, regis, apsireiškė iš miesto.
- Eisime tolyn?
Julijus nubraukė nuo kaktos susikaupusį prakaitą. Tik silpnumą, užplūdusį kiekvieną kūno kertelę, negalėjo įveikti. Atrodo, miego trūkumas ir radiacijos dozė buvo jam ne į naudą. Kur kas geriau jautėsi jo  bendražygis, nors ir jis  buvo gavęs porciją spindulių...
- Eisim, nes čia nėra ką mums veikti.
Priešingame vestibiulio gale, netoli atrastos skylės, buvo stiklinės durys. Už jų matėsi pamesti smėlio pripilti maišai. Jie atstojo tiems neatmenamiems kovotojams  barikadą. Abu žmonės pasuko ten link, toldami nuo  dūmais užtvindyto kabineto. Priėję stiklines duris, pastebėjo, kad šios yra užrakintos ir, regis, iš antros pusės. Tačiau  Robas, ilgai negalvodamas rado sprendimą. Supratęs, kad stiklas nedūžtantis, griebėsi plazminio pistoleto. Aukšta temperatūra sulydė stiklą. Viduryje atsivėrė plati skylė, kuri, neatlaikiusi ginklo skleidžiamos  kaitros,  išsiplėtė  tiek, kad pro ją netrukus galėjo pralysti žmogus. Robas, nustojęs eikvoti pistoleto energiją, kreipėsi į savo bendrakelionį:
- Ši diena mums visai nešykti siurprizų. Būk pasiruošęs savo pyškalus. Kas gali žinoti, gal tie sumauti zorgai  tik ir laukia už kampo, kad galėtų mus gerokai pašokdinti.
- Šautuvėliai seniai laukia taikinių, – Julijus pamėgino pajuokauti.
Tačiau net paprasčiausiam humorui čia nebebuvo vietos. Robas buvo pavargęs, o pats Tesvinas mintyse tik ir galvojo, kad viskas kuo greičiau pasibaigtų ir rastusi nors kelios minutės normaliam poilsiui. Jaunasis regionierius visai neketino čia likti, bet ir noru būti didvyriumi visiškai nedegė.
Robas Veineris  nelaukė bendražygio  iniciatyvos. Truputėlį palaukęs kol atvės įkaitintas ir aptirpdytas stiklas, jis žengė pro atsivėrusią duryse kiaurymę. Netyčia prisilietęs prie įkaitusio landos krašto, Robas tyliai nusikeikė. Julijus staiga prabilo:
- Nebijai to, kas gali laukti priekyje?
- Jau geriau čia užsilenkti, negu paragauti kokio nors zorgo malonės.
Buvęs patrijus visiškai neketino sustoti. Nusispjovęs baigė lįsti ir atsidūrė kitąpus. Atsigrežęs paragino Tesviną, kad pasiskubintų.

Priekyje atsivėrė aprūkusio koridoriaus vaizdas. Čia švietė vos viena iliuminocensinė lempa, ir ta pati gerokai mirguliuodama, akimirksniais ant sienų  sukurdama vaidokliškiausius šešėlius. Abu vyrai, įveikę maišų krūvas, apsidairė ir patrikrino radiacijos lygį, kuris, pasirodo, neviršijo normų. Julijus Tesvinas, net ir jausdamasis silpnas, iškamuotas ilgų įtampos valandų, radiacijos ir, galų gale, liepsnos, kuri nutvilkė kairės rankos riešą, norėjo tik neatsilikti nuo Veinerio. Pastarasis, įsitvėręs pistoletą, palengva sėlino iki artimiausių durų neilgo koridoriaus gale. Bet sustojo, kai bičiulis netikėtai prašneko:
- Ar pagalvojei kur mes pailsėsime?
- Žinoma, apie tai ir tesisuka mano mintys. Turime rasti nors minimaliai apsaugotą kambarį, būtų gerai, kad į jį būtų tvirtos metalinės durys ir jokių stiklų.
Julijus Tesvinas, sutelkęs dėmesį, įsižiūrėjo į pajuodusias sienas. Dešinėje pamatė užrašą: “Amunicijos kambarys”. Reginys jį pagyvino. Nebeklausdamas bendrakelionio apie tai ar jo sprendimas protingas, suskubo prie radinio.
Šios durys nebuvo užrakintos, tačiau už jų vyrų laukė staigmena. Nedidelėje belangėje slėpėsi trys mumifikavęsi vyrų kūnai. Dar ir dabar buvo matyti, kad žmonės čia nežinomo priešo laukė pasiruošę kautis. Negyvose rankose būta dulkinų seno modelio lazerinių  vinčesterių. Ant dėžių gulėjo krūvos paruoštų granatų. Tarp sukniubusių kūnų matėsi tąkart taip ir neiššovęs raketsvaidis. Jo vamzdyje tūnojo nuspausto mygtuko signalo laukianti raketa.
- Nepaisant šio sumauto vaizdo, gerai, kad mes tikrai negalime skųstis ginklų deficitu, - pro ironiją šyptelėjo Robas, apžiūrinėdamas lentynose gulinčius, jau seniai nebegaminamus šautuvus.
Paskui jis ištarė, kai pastebėjo, kad Julijus vos laikosi ant kojų:
- Pailsėsime čia.

Duris jiedu sandariai uždarė ir užrakino čia atrastu raktu. Šviesos negesino, tačiau triukšmo nekėlė. Prieš tai tolyn į koridorių nuvilkę nežinomų kovotojų kūnus, abu išsitiesė ant prie lentynų aptiktų miegmaišių. Atsigulę  nusprendė aptarti budėjimą.
Neturint laikrodžių organizuoti budėjimą buvo sudėtinga. Bet problema buvo nesunkiai išspręsta, radus laikrodinę  bombą. Robas Veineris, išardęs mechanizmą, išėmė laikrodį, kuris galėjo praversti ir kaip žadintuvas.
- Atrodo, tai pirma naktis po šimto metų, kuomet  pagaliau galėsime šiek tiek snūstelti.
Taip džiaugėsi Tesvinas, nors laimę temdė skausmas. Be to, jis pajuto ir milžinišką alkį. Pasižiūrėjęs į savo kuprinę suprato, kad ten esančių atsargų nebegalima bus valgyti. Visas maistas, paimtas iš ratmonsterio buvo apšvitintas. Robas Veineris taipogi neišdrįso liesti tokio maisto. Jis nuspyrė draugo kuprinę į kambario kertę ir iškošė:
- Sumauti spinduliai! Mes šiąnakt pajusime kaip mūsų žarnos suris vieną kitas.
Julijus nieko negalėjo pasiūlyti. Jo galvoje buvo tuščia, todėl nekilo jokia protingesnė mintis, išskyrus tas, apie miegą.
Išsprendę budėjimo laiko problemą, vienas kitą nusprendė keisti kas dvi valandas iki sutartinio ryto. Dabar improvizuotasis žadintuvas rodė lygiai dvyliktą. Žygį tęsti nuspręsta po šešių...
Naktis slinko lėtai. Leidęs Julijui šiek tiek nusnausti, Robas Veineris nusprendė apžiūrinėti šiame kambaryje  sukaupto turto. Nustebo čia radęs veikiantį kompiuterį. Išmanydamas elektroniką šiek tiek pavargo, kol prijungė iš kišenėje laikytą kietąjį diską, su kuriuo apsisprendė nesiskirti, būdamas tame duomenų kabinete.
Čia naudota kompiuterinė sistema buvo archajiška, tačiau nesunkiai suderinama. Robas nudžiugo pamatęs įsižiebiantį nešiojamo kompiuterio holoekraną. Netrukus paaiškėjo, kad sistema pripažino į viduriuosna įgrūstą svetimkūnį.
Veinerį be jokių abejonių domino šios vietos kilmė ir tragedijos priežastis. Jis kantriai laukė, kol  ekrane atsivers valdymo langas. Kol įsižiebė pageidauta informacija, buvęs patrijus išsitraukė  cigarečių pakelį ir užsidegė pusiau išbyrėjusią cigaretę.
Paskutinį kartą jis rūkė tikrai seniai. Prisiminė, kad dūmu gardžiavosi tik  skrisdamas sraigtasparniu iš kurio tik stebuklo dėka tąkart pavyko išsmukti. Rūkydamas Veineris maigė mygtukus ir šiek tiek nustebo sužinojęs. Netrukus ekrane išryškėjo langas su  įdomia informacija ir riebiu užrašu:

BŪTINIAUSIA INFORMACIJA APIE ŠEŠĖLIŲ LABORATORIJŲ KOMPLEKSĄ
Oficiali info:
Šešėlių mieste, anksčiau vadintame Holbeinu, įrengta speciali požeminių laboratorijų sistema, įkurta 34 metais prieš karą. Ją įsteigė Bendrijos kompanija “Bioindžinerijos statyba”. Karo metu laboratorijose kurtas biologinis ginklas, bandyti gydomieji preparatai, nuodingosios medžiagos ir tirtas radiacijos poveikis organizmams. Daugeliui yra paslaptis, kad laboratorijose buvo vykdoma slapta programa “Endajus”, kurios tikslas – sukurti nepriekaištingą biologinę kovinę formą, kuri galėtų išgyventi bet kokiomis sąlygomis ir nepriekaištingai atlikti skirtas užduotis. Prasidėjus  paskutinąjam Periferijos karui, laboratorijos buvo apleistos, o kompanijos žmonės išvyko į svetingesnes planetas. Tačiau netrukus požemius atrado susikūrusios Ardanos respublikos slaptų tyrimų daliniai. Tai įvyko jau po to, kai karo matu atsirado Krateris...

Bet Robas Veineris nespėjo visko perskaityti, nes kompiuteris nustojo veikti. Ekrano turinys ištirpo. Gal ir buvo svarbi priežastis. Jis girdėjo, kad esama spacialių kompiuterių, kurie gali reaguoti į kiekvieną nepageidaujamo vartotojo veiksmą, net jei programiškai ši sistema nėra apsaugota kodais ar raktais. Iš nevilties Robas suskubo maigyti klaviatūros mygtukus, tačiau  elektronikos stebuklas taip ir neatgijo. Veineris norejo nusikeikti, bet susilaikė, prisiminęs, kad netoliese miega jo bičiulis. Be to, sukluso išgirdęs iš už sienų nuaidėjusį keistą švilpesį.
Tokio garso nei jis, nei jo bendrakeleivis nebuvo dar girdėję. Net Tesvinas, ilgai ir giliai įmigęs, pramerkė akis ir mieguistu balsu pasiteiravo:
- Kas čia buvo?
Robas Veineris nieko aiškaus negalėjo pasakyti, nes jo galvoje kirbėjo daugybė klausimų. Be to jį suerzino tas nelemtas kompiuteris.
- Nežinau. – Robas tik numykė, o paskui aiškiai susierzinęs pridūrė.
- Velniaižin kas čia. Turi po ranką ginklą?
- Esu pasiruošęs.
Nutilus Tesvinui, Veineris  pastūmė į šalį nebenaudingą  kompiuterį ir čiupo ant grindų besiboliojančią granatą, kai už sienų  pasklido čaižus, brūžinimą primenantis triukšmas, artėjantis koridoriumi durų link.
Robas ketino kažką pasakyti, kai durys, sukeldamos kurtinantį triukšmą netikėtai atsilapojo, o viduje įnėrė aiškus psichodemo pavidalas. Blausioje lempos šviesoje abu vyrai pamatė glitėsiais aptekusį žvynuotą padaro kūną. Sutvėrimas atrodė beveik toks pat, kaip ir tąkart, “Forte” matytas.
Veineris nedelsdamas ištraukė iš granatos žiedą ir sušuko sviesdamas į nekviestą svečią:
- Ryk, prasmirdęs niekše!
Tą akimirką Julijus Tesvinas šovė iš savo ginklo, kai pabaisa, ištiesusi priekines letenas ketino šokti ant Robo Veinerio kupros.
Du netikėti smūgiai  padarą kaip mat nuramdė. Granata, kuri palietusi  psichodemą netrukus ir sprogo, sudarkė jo veidą ir išplėšė dalį peties. Nebeįstengdamas įžiūrėti priešo, zorgas baubdamas  atsišliejo į sieną, visai netoli durų, kol galų gale, netekęs nemažą kiekį tirštų, pro žaizdas trykštančių syvų, susmuko. Robas Veineris, išlindęs iš už užstalės, braukdamas  ant kūno nuo zorgo atskriejusius mėsgalius ir nutiškusį kraują, nebeišlaikė nenusikeikęs. Julijus Tesvinas akies krašteliu, iš po stalo, tarpduryje pastebėjo dar vieną monstrą, kuris keturiomis šoko į  bičiulio pusę...