Tą rytą tėvas pasikinkė arklį. Išvyko nieko nesakęs. Tiesiog patapšnojo sūnui per petį ir nusišypsojo jam dar nesuprantama šypsena.

Ką ta šypsena reiškė, berniukas suprato tik tada, kai arklys vėl pasirodė kieme. Saulė jau kepino tiesiai į jo galvoje stypsantį verpetą, kai tėvas nušoko nuo vežimo, pilno gelsvo smėlio. Atrodė pavargęs, bet sūnaus trypčiojimai aplink privertė tėvą parodyti retus dantis.

Papietavęs gimdytojas pasirodė tarpduryje. Vienintelis jo sūnus jau vartėsi smėlio vežime.
- Mamytė valgyt padarė, - nuplonino balsą ir nukėlė berniuką nuo vežimo. Smėlio dėžės tėvas nekalė. Ir smėlis buvo atvežtas ne tam, kad pyplius žaistų su juo. Už tvarto žiojėjo plati ir gili šiukšlių dėžė, uždengta jau gerokai papuvusiomis lentomis. Žmona liepė ją užpilti, mat judviejų sūnus ten įkrito. Neteko mažojo kojos pirštelio.

Duobei užversti pakako poros valandų. Tėvas atrodė patenkintas. Sūnaus nebuvo matyti. Vieta už tvarto jam vis dar atrodė baugi. Ypač duobė.

Nukinkęs arklį, sūnų rado sėdintį kiemo vidurį. Verkė. Klausiamu žvilgsniu pažvelgė į tėvą. Pastarasis nutaisė tokią pat, nieko nesakančią šypseną ir nuėjo į trobą.

Vakarop motina šūkavo kiek tik išgali. Sūnus nepasirodė. Tėvas slankiojo aplink sodybos pastatus. Tuščia. Motina tekina pasileido už tvarto. Taip, sūnus buvo ten. Rausė šviežią smėlį. Nereagavo į tėvus. Abu stovėjo ir skėsčiojo rankom. Berniukas įlipo į savo išraustą duobelę smėlyje. Plikomis rankomis rausė toliau. Ūmai iškišo galvą ir prašvokštė: „Smėlis cypia“. Duobelėje pasirodė šuns koja. Judėjo.