Seniau, kai dar galėdavau stovėti po stalu,
Mano sparnai nebuvo per silpni pakelti
Mane ir vežimėlį su lėlėm...

Tada turėjau brolį:
Šviesių akių, gerumo pilną.
Jis laiškus man rašydavo.

Jis jau nebuvo vaikas, bet mokėjo džiaugtis
Su manim.

Seniau, kai rasdavau alyvos penkialapį,
Jį prarydavau, kad išsipildytų svajonė –
KUO GREIČIAU UŽAUGTI ...

O tu, brolau, kokias svajones nurijai?
Kokių, kvailai tikėdamas neišsipildymu, nepasakojai,
Kad aš užaugau, o tu – pasenai?