Če, pas mumis, tėms pėjuokams ė alėnė īr atsėdariusi. Jau po tuo, ka paskelbė neprėklausuomībė. Kėik tik ēti pruo šali, par vėsas dėinas, no rīta lig vakara, tėn dainiou ė dainiou. Tēp, ligo miestalie būtom atėdarīta kuoki mozėkas muokīkla. A, Jezau to mona! Baisos dalīks. Ė mona vīrou, omžėnatėlsis, geront nikumet tūtelė nereikiejė. Ne, ne, nereikiejė. Ons, ka dā tebėovuov kaimė, mon vėn liuob sakītė:
– No, muotina, ētau i miesta gīventė. Ētau i miesta.
– Ne, ne, aš nenuorio i miesta. To tėn vėn so pėjuokās siediesi.
Veiziek, ė tēp ons jau tonkē vėn mon patrūbīs:
– Aš ēto i miestali, rēk godė nosėpėrktė, rēk kėrvi pagaloustė, rēk šiuo, rēk tuo. Kor anam nerēks! Ė vėn ēs ė ēs, ėšneš ė parneš kou nuorint. Be skaitliaus, be gala. Vo parēs jau so malagīstiems. Jau kāp aš nenuoriejau, ka žanėjaus, ka mona vīrs būtom malagis, pėjuoks ė vagės. Tū trijū dalīku no maža nekėntiau. Kāp reikint, gavau ė malagi, ė pėjuoka. Ė ta alėnė dabā jau mon če būtom kāp pėlis po kaklo. Vo jug rēk anėms nemažū piningū ė pėjuokā nieka neveiz, vėskou prager. Ka jau anėms pritrūkst, kou tik benotverdamė jem ė velk ėš nomū.
Vo jug anuo ta poulamuojė lėga bova netėkra, vo ėš mondroma pats sosėgalvuojė. Vākali, tik ėš mondroma! Ė to sogalvuok, padarīk tēp, žmuogau! Ka dabā tēp būtom, gal jau anam ė nebėšētom – dabā biški kėtuokėi jau ė tėi daktarā īr. Nebėbūtom tatā tēp. Aš niekam nieka negaliejau aiškintė. Draudė. Tojau pat aš būtiuo gavusi no anuo par spronda. Mon jau toukart – ne gīvenėms. Ož karta būto pasakės:
– Kuo to, žaltī, kišīs, kuo tau rēk?
Jau ka būtiuo pasakiosi, ka ons nuomario krimt tīčiuoms, jau be kuokiuos lėguos krimt, mon nebūto bovė gīvenėma. Ė tuo veselie, ka nokrėta... Jau nekeikont, tėkros vel\'s ragoutasis. Vėsus baisiausē ėšgondėna. Mon ruodies ligo anam pruots tarpās būtom pasėmaišės. Je. Vo je aš būtiuo kam pasakiusi, tojau pat būto ožkriokės:
– A tau, šepetuonė, rūp vīru rēkalā?
Je... Vo ons liuob krėstė vėsā be rēkala, tīčiuoms, žmuonims pagondītė, diel dėdiesniu kalbū. Apsėmestė ons liuob muokietė. Tam ons bova be gala tėkės ė be gala mondros. Ons liuob ēs ė i darba. Ka jau karvės bova aptvarė, ons ēs vasaras naktimis sauguotė tū karviu. Pasėjims no sėinā šautova, jug bova medžiuotuos. Muokiejė gerā šaudītė. Kartās liuob nemažā ė primedžiuos. Je, je.
Ka jau būs somėslėjės nokrėstė, tories kėšenie botelkelie zoikė kraujė, tojau isėpėls i borna tū kraujū ė jau tatā anam īr dėdliausės biedas. Ka jau žmuogos gol, kas nuors jau tojau priejės ė  anou pradies tompītė. Toukart jau ė pamatīs, ka anam īr pėlna borna kraujė. No, ė to padarīk tēp, sovaidink. Ė tėi daktarā ėšsėgondė nebveiz, kėinuo tas kraus īr, vo veiz ėš kor če žmuogou tas kraus bieg. Ons vėina karta mon ė saka:
– Rēk ētė mon če i tou mūsa lėguonėnė. Mon rēk pagolietė ė tėn, ka ė anėi žėnuotom, ka būtom irašīta jau i tus anū puopierius. Ka nieks neabejuotom diel tuos mona lėguos.
No, ė ons ėš nomū ėšejė jau tēp no rīta. Ejė, ejė ė netuolėi lėguonėnės pakrėta. No ė tojau atbiega seselės, daktars.. Vākali, anou kāp dėdliausi lėguona jau neš ont ronkuom, jau slauga, veiz anou, jau gīda. Vo ons vėsus tus vaistus palaika bornuo ė ėšspjaun pruo longa a kor kėtor. Ons toukart kelės dėinas pagoliejė tuo lėguonėnie ė ėšejė. No, vo paskou parejės joukas:
– Aš golio netuol tuos lėguonėnės žuolies, tojau atēt seselė, daktars, moni nodara, paskou praded moni plostintė. Plostėn, plostėn ė toukart aš palēdo ėš bornuos tus zoikė kraujus. Vo jėi, ka tėi šuokėnie, ka lek, ka šlousta moni. No, ė ka jau moni priplostėn, jau tēp aš pradedo ė pats po biški jodietė.
– No, kāp bejautīs? – klaus jau daktars.
– No, ne tēp jau gerā tier.
Vo seselės klausontės:
– Jau nakti, luovuo, a to junti, ka ontēs ta lėga? A pajunti kou nuorint negera?
– No, a žėnuot, kāp komet. Kāp komet nieka nejunto.
Matā, anuos nuor jau žėnuotė, kāp tou luova pataisītė, rasintās rēk anam po sobėnė pakėštė tou guma, ka apsėmīžės neparšlapinto vėsa siedninka ė palata. Jug paugės vīrs ka praded kiaurā lēstė, a tad joukā īr?
Tuokem velniou kāp ons ka bova, douk so medio i galva ė dā paklausk, a nerēk pridietė. Jug to, velnė, ontrouji žmuogo, ka ė tou daktara, tēp konkėni, ka ė to pats jau nebesi nieka verts. Tuo lėguonėnie jau davė anam tou pažīmiejėma, ka če jau tor tou krimtamoujė lėga. Vo ons mon tuoliau pasakuo:
– Moni seselės ved, pajiemosės ož pažastis, če dā daktars ēt ėš paskuo Tatā jau i tou lėguonėnė. Moni tatā tēp parlīdiejė.
No, to, žmuogau, pavaidink tēp, ka gers esi? Jug nikumet tau kāp reikint neėšēs, vo anam ejė kāp ėš natū.
So anou tēp īr atsėtėkė ė mona bruolienės dukties veselie, ė dā kamė. Ni mintė nebatmėno. Matā, ons vėsa laika nuoriejė, ka aple anou jau tuokėi gandā paētom. Ė ons jau bova pasėgarsėnės platē, ė anam gerā sekies. Liuob nuorietė ėšgertė. Atēs i miesta, prisėgers ė ēdams nomėi kamė tėn ož kapams ė pakrės. Vėina karta mon Rainienė, ta, kor netuolėi kapū gīvena, sakė:
– Aš parēto ėš miesta tou takelio, veizo, ka pri mona darža gala gol žmuogos. Ēto artiau, tatā tavāsis begolis. Jerumarėjė, žmuogos, matā, īr nokrėtės. Ons tou krimtamuojė lėga tor. Aplinkou auga tū trauklapiu, ta aš rauno anus ė dedo anam ont galvuos. Vo kou kėta aš anam padarīsio, jug aš anuo neprižadinsio, ka ons īr nokrėtės. Mės, rasintās, vės geriau būs. Apkruoviau tās trauklapēs ė palėkau.
Vo ons, matā, gol parsėgierės ė nieks anam nekaitie. Ė ons par tas sava ėšmuonės bova gavės invalidoma, jau šiuokė tuokė ė valstībės pašalpa. Anam tereikies jau lėngviau dėrbtė, tories daugiau laisva laika.
Kāp keistā kartās ė nomėi liuob būtė. Pas mumis tėn, dā senuojie vėituo, laukūs aštounė vīra siejė pavasari grūdus. Vo monāsis ėšejė i ožtruobi varpītė darža. Tėi vīrā sie tėn, netuolėj, ė anou aiškiausē mata. Anėi sosieda pasėlsietė. Ons mata, ka tėi vīrā i anou veizas ė veizas. Vo ons poikiausē sava daržė darboujės, kas žemė. Ė ons sogalvuojė anū akivaizduo nokrėstė. Aš ėšejau kažkuo i lauka, vo ons, pamatės moni, ka šauk, ka šauk:
– Akšėn, akšėn, to biški moni patompīk, jug matā, ka veizas vėsa brėgada, vo aš jau golio nokrėtės.
Pamislīk, vīrā mata, ka ons gol, vo aš netompau anuo, ta jau anėms gal kėltė kuokiū itarėmu Ons vėskou liuob apmislītė. No, toukart jau priejau pri anuo ė tompau ož ronkas, ož kuojės. Vo tėi vīrā veizas, ka aš če jau so anou darboujous. Ė nieka, ė vėsė soprata, ka ons tėkrā īr lėguons ė so anās karto dėrbtė negal.
No, vo ka ons nokrėta veselie, baisiausē ėšsėgonda tėi veselninkā, vo aš teisībės sakītė jug negalio. Jezusmarėjė, tėkros šetrans, sogalvuojė ons ė tėn nokrėstė. Karounės, ni mon nieka nebova pasakės, ka nokrėta pas bruoli Ožpelkie. Tėn mes mėrosem kalnus gėiduojiem. No, ė ons sau sied ožstalie, če vėsė gėid, gėid. Ons sau tik kiukt, pašuoka ont soula, stuojies ētė ė novėrta. Tėi vīrā tojau anou sojiemė, par doris i lauka ėšdolkėna ė pagoldė ont žuolies. Vėsė žmuonis ėšsėgonda. No, vo kam reikiejė žmuonis gousdintė, a to negaliejē atrastė kėta laika? Ne, vuot anam rēks pasėruodītė ė ons nieka neveiziejė. Tēp jau nedėdlē tonkē, bet jau dėrbsės ė dėrbsės. Anam jau tuo reikiejė, ė vėskas.
Ė veselie bebūdams ka jau pagoliejė, viel atejė pri stala ė viel ger borna. Bet jau sava lėga, matā, ons vėn liuob paruodītė. Ė vėsė anou tuoki bova matė. Nedouk Dievė, sakau, kāp tatā īr pasaulie.
Ons pats lai pasiuntas, kāp jau nuor tēp lai dara, bet kāp mon nepatėka tėi anuo ėšmėslā, vėns Dievs bežėna. Bet toriejau, ka ė tēp bjaurē, bet gīventė ė nieka negaliejau padarītė. Ni vėinā muotrėškā nebova tēp prastā kāp mon.
Ka i tuoki lėguona pasėlerlėnės žmuogos gal pasėverstė, aš lig pat šiuolē nesopronto. Kartās liuobo anam sakītė, ka aš nebtīliesio. Vo ons mon ka atšaus:
– Ak to, kūtvala! Vo kuoki tau bieda? Ė aš vėsumet nomėi eso, ė i koukuoza nerēk ētė, ė tāu pri šuona vėn īr vīrėšks. No, vo kuo to daugiau dā galietomi ėš monės nuorietė? A nesi kartās pati velniū prisėspruogusi?
Ė ons, omžėnatėlsi, vėn liuob sakītė. Kas nekaitie muotrėškā – ana vėsumet gal. Vo vīrėšks, matā, ne vėsumet tegalis. Muotrėška, ana bīkomet gal. Anuos kiaurīnelė vėsumet īr atdara. Vo muotrėškuoms tonkē vėn jau ontrēp atruoda. Aš jau anam liuobo sakītė, kas nekaitie muotrėškuoms, ka tėi vīrā nieka nebgal, ka nebėpakel i vėršo tuos striunguos. Tik tas ėšsėlaisvėnėms anā ont omžiaus gala teatēt. Vo lig tuo laika ne vėina muotrėška ė nospruogtė gal. Tonkē vėn tas vīru galiejėms ėšlend par vėsus galus ė pavėrst kāp dabā jaunõjē ka saka, tėkro siaubo.
Jau monāsis ostaunē bova be pruota karšts. Neveiziejė nē dėinuos, nē naktėis. A žėnā, mon vės tėik bova prasts gīvenėms: dėina so vākās, vo kiaura nakti tori ožsėjimtė so anou. Ka ė trumpa tebūs ta vasaras naktės, vės tėik anam liuob reikietė mažiausē puora kartu. Mon ėš tuos laimės ė pasėsuotėnėma, vākali, jau ė akis bals. Po pėrmuojė karta jau taisās, taisās mėgtė, vo ons sau viel grabal grabal, grabal grabal. Vo, Viešpatie, mislīsio, svieta pabaiga. Vo balsē jug negali nieka sakītė, nuors tas, kas par daug, vės tėik īr negerā. Baisē po tuo palėikti ėšvargės. Je vėn tēp ė tēp, žmuogou nebier laika ni pasėėlsietė. Dėina darbs īr, vākā, vėsks kėtkas.
Ka vedo kou tik bovuov apsėžanėjosio, a žėna, ka ė dėinuos laikė ons mon ramībės neliuob doutė. Aš vėrtovie darbousious, vėrsio kou nuors, plausio drabužius. Vākali, ons tik priēs, pasėsmaukiuos, apsėkabins, jau, matā, anam tas dalīks ė vėrst ėš kėlniu laukuonās. Ė tojau pat:
– Adelė, ēkiav i luova, aš nebėštorio.
Noj... Vo jug negali atsėsakītė, jug tojau pat  ons pasakīs:
– Vo ta kam aš žanėjaus? Je to negali, aš ēto pri kėtū.
Vo, matā, kāp mon bova. Ė turi, nuori tuo a nenuori, tuo luovuo raitītėis ė šuokėnietė tēp, kāp jau anam ka rēk.
Aš ė sakau, ka tėms vīrams nikuokė pruota nier. Ka jaunas panelės numanīto, kas anū lauk po ženību, ni vėina neskobieto kėštė nagus i tus pīragus. Nedouk, Dievė.
Ka i koukuoza istuojuom, toukart jau nebreikiejė pīliavu bedoutė, bet atiemė arkli, vėsus padargus, ratus. Mes žemės tetoriejuom tris aktarus ė gīvuoliū jau nedeviem. Sunkē bova pargīventė tuoki dalīka. Sunkē, sunkē... Ė vīrou šėrdie bova sunkē, bet ons jau nekriuokė. Je, vīrs tau kriuoks, he – he... Ons bova pruotingiesnis, ons galvuojė, kāp apsėgintė no tuo koukuoza ė savės nenoskriaustė. Ė, matā, sogalvuojė sosėrgtėpoulamoujė lėgo. Ė nuors nevėsā tēp jau dailē bova, bet ons nemažā ė ėšluošė. Koukuozė nieks duorā nedėrba, vėsė a šēp, a tēp luošė. Bova ne tėik darbā, kėik zabuovas. Ėš tuo ė vagīstės bova, gierėmā ė vėsks kėtkas... Tiktā ėš tuo.
Vo tēp jau, neveizont nieka, ačiou Pondėivaliou, mon jau nikumet nereikiejė ni kuokēs žalēs, šlapēs medēs kūrintė, ni kuokio šėino rūpintėis. Tuo vėituo jau dėdlē gerā bova. Ons liuob jau vīrėškus darbus nodėrbtė pats. Medē vėsumet sausė, ognekora nier trūkė. Mon tās dalīkās nereikiejė rūpintėis. Veiziek, kėts vīrs a dėrva ars, a kou, tojau pat ė vadėn muotrėška, ka padieto. Vo monāsis vėskou padėrba vėns pats, anam pri vīrėšku darbū muotrėškas nereikiejė. Ė sosėtvarkīs kāp vėn reikint. Ė tuo vėituo, ka pasėveiziesio i kėtas muotrėškas, mon bova daug geriau.
Omžėnatėlsi, tėi vėsė anuo darbā ė pasilėka ne kam kėtam, vo mon patē.