Žinau,- tu mani negirdėsi,-
stovi metų siena tarpi mūs.
Ir jau niekas metų griuvėsiąs
šiltąs meiląs ugneląs neinpūs...

Bet dažnai šaukiu tavi par miegų,
kad vėl atbėgtum un mani,-
tiesiai glebin- par vyšnių sniegų.
Ažglamanėč virpunčių tavi.

Tik nesakyk ,,neraikia,,.
Nesakyk, kad sugrįžt negali.
Kiekroz tau nuveinunt keikiau,
tiekroz atainančių mylėč tavi...

Tu būk pikta ar švelnutę,
man pre širdęs prisglausk ,mylima.
Ir atsakyk,- kalgi tokia trumputę
būna pati gražiausia daina?