Santrauka:
Ne taip paprasta:(
Geria mano ištvirkusios mintys – jau tris dienas geria,
Dūžta taurės, kadaise išblizgintos drėgna vata
Ir stovėjusios sekcijoj kaip prašmatnumo detalės –
Tik dabar sužinojusios, kur jų tikroji vieta.
Jos panašios į mūsų dienas – suplanuotas tvarkingai,
Kol neūžauga miegas tvarkaraščio nesudarkys –
Tarsi pasakoj šventėm šiais metais sakrališkai sninga,
Reikia tik atsistoti pusny ir užmerkti akis.
Ir nei kiek negailėti pabirusių ašarom šukių,
Nebijoti troškimais lyg gniūžtėm apmėtyt duris,
Pro kurias išskubėjai į naktį – melais apsirūkęs,
Vis kartodamas vieną iš jų – baltos šventės sugrįš.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): pasiklydusi_tamsoje
Sukurta: 2011-01-05 22:16:04
Man ta vata kažkaip skaudžiai suskambėjo...Lyg brūžinimas...ujjj...visa kita-super. Ne tostas. Geros, taiklios mintys.
Vartotojas (-a): Laukinė Obelis
Sukurta: 2011-01-03 03:40:32
Šis, kaip ir kiti Jūsų kūriniai, reikalauja begalinio susikaupimo, nes kiekviena eilutė verta išskirtinio dėmesio. Man be galo sunku juos skaityti, nes kartais norisi pasiduoti bangai ir būti nešamai tolyn, tolyn... Bet kaskart būnu sustabdyta. Ir išgirstu paliepimą: ĮSIKLAUSYTI.
Stengiuosi paklūsti. Nevisada pavyksta.
Nuostabu.
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2011-01-02 21:40:53
:)
Vartotojas (-a): jūros dukra
Sukurta: 2011-01-02 14:41:36
Labai gerai. Realu ir gražiai sudėliota.
Anonimas
Sukurta: 2011-01-02 14:29:11
kiekvienam - sava eilutė,
ir tos dienos kaip taurės šukės :)
Vartotojas (-a): tyluma
Sukurta: 2011-01-02 14:11:13
Ema,už tą:
"Reikia tik atsistoti pusny ir užmerkti akis.
Ir nei kiek negailėti pabirusių ašarom šukių,
Nebijoti troškimais lyg gniūžtėm apmėtyt duris,"
apkabinu,tave :)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-01-02 13:52:54
Puikus jausmu išreiškimas, nereikia kaip tosto, sumenkina eiles.
Vartotojas (-a): Madeleine
Sukurta: 2011-01-02 12:22:03
kaip tostas - labai įdomus būtų ir vertas plojimų.
Vartotojas (-a): Kapsė
Sukurta: 2011-01-02 11:56:40
Puikus tostas, kurį verta išgirsti tik ,,atsistojus pusny".