Išblukę klajonių polichrominės spalvos,
nišoj atvaizdas šventas ir varpas,
tamsus stalas per žingsnį į jūrą,
ir oras lyg vyno pripiltas,
taurės kraštas su lūpdažio žymėm
ima trūkčioti ritmais sirtaki
raudOna aistra apsvaigintas.
Akmens siena, pralenkusi amžių,
tarp šešėlių ir vakaro saulės,
tamsiame vandeny rausvi blyksniai,
šiaurės vėjas Borėjas artėja,
baltos putos žėruoja rūstybe,
su atodūsiais lūžtanti jūra
baugina garsais fatalizmo.
Dievas moterį kūrė iš vyriško prado,
jos netekę, prarandame savo paveikslą,
sunaikinę save, pasiliekam našlaičiai,
raudona ir juoda - šviečia dvi spalvos,
gyventi motyvais Stendalio romano,
jaukumo ieškome prieglaudoj meilės,
savo jūrą ir dangų per pusę suskaldę.